Kai saulė pakyla į zenitą, šešėliai išsislapsto, dingsta, nunyksta arba susitraukia iki apvado aplink kontūrus. Saulė lyg ir eina tą patį savo taką nuo vieno horizonto rytuose iki kito vakaruose, lyg ir švysteli tikrai aukščiau, negu tai buvo pavasariop, tačiau kažkodėl senstant šešėliai nebepaiso saulės zenito. Jie įsikuria sielos viduje ir savo plikuma apvelka viską, kas jaunystėje kėlė džiugesį, euforiją, pasitenkinimą. Jausena tokia, lyg aplinkui tik lapkričio vakaras ar net gruodžio naktis. Senatvė ištrina iš akiračio vaivorykštes, iš drugelių gausios įvairovės palieka prieš nosį pleventi tik kopūstinius baltukus ir kandis, iš paukščių giesmių choro paleidžia tik varnos kakrinę, o iš mano kalbos apie plačius pasaulio horizontus – niūrų bambėjimą apie po lova pasiritusią šlepetę... Argi aplinka pasikeitė? Gal kažkiek. Bet labiausiai pasikeitė senstančio kūno gebėjimas išsiveržti iš visų šešėlių, nebelaukti stebuklingojo zenito, bet atliepti giedojimą išmokusiam kraujui ir svaigti nuo būties bet kuriuo metų ar paros laiku. Nuoskauda, kad tai jau baigėsi ir nebepasikartos, išspaudžia tulžingą kartėlį. Radau tą po lova pasiritusią šlepetę. Tik kur aš ruošiausi eiti? Neprisimenu. Ir lyg tyčia niekas nebepašaukia vardu.