Virpėjo žvyrkeliai ir maudė ne tik kojas –
Paùnksmė miško dar šiek tiek ramino...
Kodėl dėl vasaros aš vėl pasiaukojau?
Skaistumo saulės?
Ir akių jos lino?
 
Dėl tų menkų, kasdienių, paprastų dalykų –
Sučiulbo krūmuos volungė, nutilo...
Dėl pienės pūko?
Pūst – ir jis išnyko –
Kadais geltonas, bet staiga pražilęs...
 
Dėl daug ko, kas sudyla ir po to nelieka
Nei akyse, nei atminty...
Krūtinėj?
Bet argi galima pajaust, kas buvo?
Nieką?
Ilgėtis pirmo žingsnio, paskutinio?
 
Tikėt praėjusiais ir paliktais?
Negrįžta
Nei rytas, nei diena.
Jau vakarėja –
Jau debesys būriuojasi į tamsų lizdą,
Jau rimsta, glaudžiasi prie žemės vėjas...
 
O aš tarsi paklydęs maigau tirštą rūką,
Po to prisėdu pievoje laukymėj.
Ir suprantu, kad ką tik, kad dabar nutrūko
Gyvenimas.
Bet jis čia pat ir gimė.
................................................................................
 
Suvalgau paskutinę miško uogą.
Skanu.
Tačiau tai – vienkartinis malonumas.
Paskęsta upėje birželis nuogas –
Gal saule nusivylęs, gal trumpam suglumęs...
 
2018 m. gegužės 10 d.