Per sutemas ir rudenio lapus
Taip nelauktai prabėga laikas.
Mes vis dažniau prarandame draugus
Ir nejučiom su priešais susitaikom.
Išdidūs mes, nes mūsų didume –
Nauji tikslai, o tuos senus pamiršę
Išdidume panyram į save,
Kol į tuštybę išplaukiam paviršiais.
Tai, kas gelmėj, išdyla atminty,
Regis, naivu. Ir vėl į naują tolį
Kiti vardai ir... akmenys kiti,
Grandinėm prikalti prie mūsų kojų.
Todėl grįžtu į vaikiškus metus
Jų pirmapradžio džiaugsmo atgaivinti
Ir vėl tikiu, kad viskas taip ir bus.
Tik kaip tą tikrą gelmę atpažinti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2018-06-15 06:58:32
svarus tekstas, artimos mintys, patiko...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2018-06-14 22:42:56
jausmingai, širdingai ir dainingai
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-06-12 14:44:50
Labai patiko, priglausiu. Ačiū.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-06-12 13:08:01
Talpios, stiprios eilės...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-06-12 12:28:23
Kiekviena eilutė yra prasminga ir kupina išminties.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-06-12 11:34:29
Miela poezija.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-06-12 11:26:25
Turiningos mintys,prasmingos mintys.