Pradedu piešti medį nuo pumpuro 
tai bus mūsų vaikas Izide 
jis turės tavo akis ir mano protą 

štai ant šios šakos sėdi mano tėvas 
iš tolo girdėti jo grotestiškas juokas 
jis buvo greitojo rijimo čempionas 
ir gerklėje akimirksniu pradangindavo 
mūsų šeimos pajamas 
ar matai koks jis baltas Izide 
koks baltas nuo baltosios karštinės 
savo kaulus parduoda už baltąją 

toji pasvirusi šaka mano senelio 
tas tikriausiai nukeliavo tiesiai į pragarą 
senas patvirkęs kareivis 
rūkė aitrų naminį tabaką 
raupsus jis gydėsi moterų kūnais 
šiame lizde lyg slyvų kauliukai 
guli jų išdžiūvusios širdys 
štai žievės briauna 
ant ugninio žvėries šuoliuoja 
tiesiai link manęs 
o gal aš artėju link jo 

kitoj pusėj mano senelė 
iš heleniško prado 
su vaškiniu rožių vainiku 
sapne ji ateina pas mane 
išsekęs jos kūnas su per laisvom įkapėm 
skleidžia palisandro aromatą 
ji mokėsi muzikos 
matai kokie laibi jos pirštai 
tos plonos dūdelės 
kai papučiu gieda choralą 

o ši šaka mano 
ji veda vienatvės vaisius 
neužgimusius žodžius eilėraščiuose 
kurie miega veidais į žemę 

pažvelk Izide 
jie jau verčias pilvais į dangų 
ir nustebę žvelgia 
lyg maži mieguisti angelai