Gyveno vakaro namuos sūnelis sapnelis,
vardu „Viskas Bus Gerai“ –
toks mielas, bet tingus miegalius.
skrajojantis retai,
mat kyla per aukštai
ir nebemato, kur žemės žiburiai
ir žmonės, laukiantys sapno palaimingos galios.

Prisiglaudė naktis violetiniu kūno šilku prie sapno,
apkabino minkšta migla, 
rasotais voratinkliais surišo sparnus
ir nusivedė pas miegančius žmones –
pėstute, arčiau realybės.

Pamatė sapnelis nerimą motinos veide,
baimę vaiko miegelyje,
rūpestį tėvo atmerktose akyse –
suprato sapnelis, koks jis reikalingas tiems,
kas praranda viltį, kas ieško išeities,
kam reikia nusiraminimo ir paguodos...

Nutūpė ant žmogaus pagalvės,
supleveno išlaisvintais sparnais,
dovanodamas savo ramybę –
„Viskas Bus Gerai“ –
tada sapnavo žmonės,

Šypsojosi naktis lydėdama namo sapnelį –
dabar ji žinojo, kad žmonės jos nebijos,
nes juos lankys viltingas 
VISKAS BUS GERAI –
o čia, žiūrėk, ir naujas
RYTAS, UŽ VAKARĄ PROTINGESNIS...