Aš šiandien skambiai juoksiuos –
kaip tas mažas vaikas –
be priežasties, o gal dėl šimto jų –
kad gaiviai šalta, tyliai krinta snaigės, 
o gal kad saulė glosto spinduliu švelniu...
Galbūt todėl, kad vazoj žydi gėlės,
kurias nuskynei iš plačių laukų,
dabar štai tik iš miego atsikėlęs,
mane apdovanojai pora bučinių....
Aš juoksiuos ir rytoj nuo pačio ryto –
kad po lietaus pasklido tiek balų, 
kur murzini vaikai lyg jūron įsibridę,
kaip žvirbliai čiauška – taip smagu...
Kažkas sakys – kaip visgi šitai kvaila –
kvatoti dėl tokių menkų niekų –
neatsakysiu – tik nusišypsosiu,
negersiu pykčio siūlomų nuodų.
Su šypsena lydėsiu savo dieną,
čia tiek akimirkų nepakartojamai žavių...
Pagavusi juoku užantspauduoju –
skrynutėn savo laimės jas dedu.