Už naujos, rudai dažytos mokyklos tvoros buvo senas, apleistas dvaro parkas, seniai niekieno netvarkomas. Tarp tankių krūmynų, šabakštynų rymojo galingi, dar nuogi ąžuolai, atrodo, kad jie ir nebenubus, nes dar net per žiemą taip ir nenukritę pernykščiai lapai tebešnara padvelkus vėjo gūsiui, bet greta klesti gyvybė – žydi klevai, šviesia žaluma pasidabinusi jauna, liekna liepa, kaip mergaitė stovi, išėjusi į palaukę, įsižiūrėjusi kažkur į tolį virš neužmatomai plataus, dar iš rudens suarto juodo lauko, kurio lomelėse tebetvyro nebaigusi išsisklaidyti ryto migla. Pakrūmėse skleidžiasi pirmosios balos, suklumpu prie žibučių kupstelio, bet neskinu, tik grožiuosi.
Mes dar nedidukai, bene penktokai, ne pirmą kartą pro atrastą spragą tvoroj išlindę į parką tyrinėjam naujus, nepažįstamus plotus. Mokykla nauja, dar daug aplinkui tų nepažįstamų plotų.
Kažkur čia pat pasigirsta gailus katinėlio kniaukimas. Ne iš karto pamatom rainiuką ant ąžuolo šakos – vaikšto, nesiryžta šokti žemyn ir vis taip gailiai kniaukia, kniaukia. Svarstom, ką turėtume daryti, kaip gelbėti. Antanas, stipriausias ir aukščiausias iš  mūsų, atsiremia į ąžuolo kamieną, pritupia, jam ant pečių užsiropščia Vytukas – mažiausias, lengviausias. Antanas atsistoja, o tada Vytukas jau pasiekia žemiausią ąžuolo šaką ir įlipa  medį. Katinėlis meiliai glaustosi apie savo gelbėtoją, šis atsargiai numeta jį man į rankas.
Išgelbėjom! Bet... Dabar Vytukas vaikšto stora, stipria šaka ir niekaip nesiryžta šokti žemyn, kaip beįkalbinėjam.
Pasigirsta skambutis į pamoką, bet mes neinam, juk negalim palikti draugą vieną ten ant šakos. Kažkuris primena – rusų kalba... Mes žinom, ką tai reiškia: mokytoja pikta, jei tik kas negerai, tuoj rėkia, šaukia, skundžia direktoriui, reikalauja  pasakyti tėvams, kad ateitų į mokyklą rimtam pokalbiui. Mes žinom – tokia ten ir mokytoja, jokių mokslų nebaigusi, tik šiaip neaišku kur tos rusų kalbos pramokusi, bet užtai jos tėvas valdžioj esąs didelis šiška. Reikia kažką daryti.
Kažkuris sugalvoja – visi keturi, likę po medžiu, susiimam rankomis, sudarydami patikimą lizdą, į kurį jau Vytukas išdrįsta nušokti. Linksmai klegėdami bėgam į mokyklą, lįsdami pro skylę tvoroj, katinėlį paduodam per rankas vienas kitam ir staiga sustojam – o kaip mes su juo pareisim į klasę? O dar rusų kalbos pamoka... Taip ir girdim isteriškai spiegiantį mokytojos balsą.
Sulendam atgal į parko pusę, nešam katinėlį į dvaro „centrą“, kur dabar yra MTS (Mašinų traktorių stoties) kontora, o jos kampe, mažam kambarėly, gyvena mokyklos valytoja, naktimis ji dar saugo kontoros turtą. Jai ir atiduodam katinėlį pagloboti, kol sugalvosim, ką su juo daryti.
Kai atsargiai, rodos, tylutėliai, prieinam prie klasės durų, išgaruoja paskutiniai mūsų drąsos likučiai – girdim, kaip įpykusi mokytoja rėkia net aiškindama naują pamoką. Vytukas sučiaudi. Klasės durys plačiai atsiveria, mokytoja, aukšta, liesa, iš pykčio nebeištaria nė žodžio, tik mostu parodo mums įeiti. Susigrūdam į kamputį prie krosnies, kažkuris nejučiom priglaudžia prie jos rankas – pasišildyti, ir aš buvau betiesianti, bet atsimenam, į kokią bėdą esam pakliuvę, visi įsispoksom į mokytoją, o ji visa net kreta iš įsiūčio, rodos, tuoj puls muštis, vėl atidaro duris, ištiesia ranką į koridorių ir šiaip taip išdaužia vieną žodį:
– Obhatno!

Nors nesupratom, ką jis reiškia, juolab kad mokytoja buvo miknė, nieko neklausę sprukom iš klasės ir sustojom tik kieme užsiglaudę už ūkinio pastato, kur mus ir aptiko klasės auklėtoja.
Su nerimu laukėm savo nusikaltimo pasekmių, bet nieko nesulaukėm, nė tėvų į mokyklą nekvietė. Po kelių dienų atklydo gandas, kad pedagogų tarybos posėdy svarstytas mokytojos elgesys, ji įspėta.
Kurį laiką mūsų klasėj mokytoja liovėsi klykavusi, bet kitose, gal tikėdamasi, kad niekas kitas nieko nežino apie įspėjimą jai elgtis su mokiniais kultūringai, ne sykį vėl pratrūkdavo ir vėl aidėdavo koridoriuose piktas balsas su neištariama r raide, pereinantis į cypimą.
Paralelinėj klasėj mokėsi mokytojos posūnis – buvo ištekėjusi už našlio, tai ant jo atsigriebdavo, tyčiodavosi, užgauliodavo vaiką visiems girdint ir matant. Ir ko ji taip pyko ant viso pasaulio?
Sykį berniukas neištvėrė, išėjo iš klasės, nė neatsigrįžo pamotei reikalaujant sėsti į suolą, nuėjo pas tėvą į darbovietę, atsisveikino, bet tėvas nieko blogo neįtarė, o sūnelis namo nebegrįžo.
Sekančiais mokslo metais rusų kalbos mus mokė kita mokytoja.

Mūsų aną gražią pavasario dieną parke gelbėtas katiniukas liko gyventi pas valytoją, mes jį lankydavom, bet niekada neidavom visi kartu, tik po vieną, po du. Kad nereikėtų kalbėtis. Nes vienas juk negali kalbėtis pats su savimi – kas pamatys ar nugirs, sakys, kad išprotėjo. Du? Gana plati laisvė susitarimui, gal greičiau susitylėjimui – kalbėtis ar nesikalbėti „apie tai“. Kai visu būreliu – nors kaip baisu, bet vis tiek būtinai atsiras bent vienas, kuris pratrūks, prabils, išsikalbės ir paskui jau negalėdami besustoti, kalbėsim visi drauge. Ne apie kačiuką, apie ribą, nuo kurios, jei nesustojama laiku – negrįžtama, kuri atskiria svaigią pavasario dieną sename parke nuo berniuko laidotuvių, kai prakaituoja delnai ir beviltiškai vysta tie keli gėlių žiedai, kuriuos nusiskyniau išeidama į laidotuves savam daržely po langu.