Širdį prie širdies

Dangau, dėkoju, kad siunti mintis
Iš savojo galybės okeano, kurios man
Lyg malda, kai daros tuščia viduje,
Paguodžia ir būtis apsąla.
Tu mano lūpomis kalbi, argi galėčiau aš
Mintis ant balto lapo lieti. Tu spindulį šviesos
Ant kelio man tiesi. Ramybės tu visiems linki,
Nors pats mažai jos teturėjęs, žmogaus pavidalą
Įgavęs, nors Dievas tu, bet meilės tiek mažai
Dangus tau atseikėjęs. Kančia užgulusi pečius
Vis lenkė arčiau žemės, bet tu į dangų pakilai,
nes Dievas tu, nes tu karalius.
Tu mano lūpomis kalbi, argi galėčiau aš mintis
Ant balto lapo lieti. Tu širdį prie širdies glaudi,
Tik reikia patikėti, bet ar dažnai pavyksta patikėt?
Rutininė diena viltis marina, ant stalo ta pati duonos riekė,
Iš kur ji? kas grūdo kodą atpažino? kas užkodavo
Būtent taip ir ne kitaip? Kodėl gyvenimą tik vieną tu davei?
Sakai, tu dovanoji amžinybę???

2017 metai
Audronaša

2018-06-05 11:09:47

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-06-07 13:13:45

Filosofiniai pamąstymai ir retoriniai klausimai.

Vartotojas (-a): ruduo

Sukurta: 2018-06-06 12:25:07

Dieviškas įkvėpimas kalbėtis su Viešpačiu.

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2018-06-05 14:41:14

O, kokie kupini dievybės adoracijos žodžiai!