Parašiau tau šitą šūdą, 
Vien tik dėl tavęs rašiau. 
Visą savo karštą meilę 
Aš viešai čia ištaškiau. 

Jausmai verda visam kūne, 
Širdyje ir dar žemiau: 
Viduriuose viskas vartos, 
Pilvą pučia vis labiau. 

Vidurius paleido vakar, 
Viskas tik iš meilės tau. 
Man ir vėl širdis kraujuoja, 
Todėl vėl eiles rašau. 

Gal krauju, o gal kitu kuo –
Jau net pats nebežinau. 
Laukiu atsako aš tavo, 
Bet tuščiai, kaip supratau... 

Ką aš tavyje radau? 
Man neaišku vis labiau. 
Anei proto, anei grožio, 
Bet myliu kasdien stipriau. 

Aš toks vyras ypatingas, 
Ir protingas, ir gražus. 
Ūgis, smūgis, intelektas – 
Lenkiu tavo ex visus. 

Garbanotas, ūsai gražūs 
Kaip kazoko – smakrą siekia. 
Tu durnele, pasakyk man, 
Ko gi iš tiesų tau reikia? 

Stumi dūrą tu konkrečiai. 
Tikrą vyrą suradai, 
Bet nemyli, mali šūdą, 
Draugėms ant manęs varai. 

Jos tau sakė – nebūk dūra, 
Vyras veislinis, tik imk. 
Toksai mačio, tave myli – 
Imk, ir briedų čia netrink. 

Bet gal pas tave kuklumas? 
Kai mane tik pamatai, 
Jauti, kad aš tau per geras. 
Bet čia dzin – svarbu jausmai! 

Aš tau juos tikrai jaučiu, 
Nors nutriušusi esi. 
Bet neįsakysi širdžiai – 
Myli, lauki ir kenti. 

Jausmai tavo išsisklaidė, 
Tarsi bezdalas ore. 
Meilė buvo kaip tryda –
Išsitriedei, ir nėra. 

Man perkūnai sieloj tranko, 
Tau aš – kaip snarglys ant lango: 
Nuvalei ir pamiršai, 
Viską, ką tu man jautei. 

Tu geriau sugrįžk greičiau, 
Kas gi tave tokią ims? 
Kito tokio nerasi, 
Paieškosi – pareisi. 

O tada jau aš galvosiu, 
Ar priimt tave, ar ne. 
Taip kad spręsk, ir būk protinga, 
Grįžk, kol dar laisva vieta. 

Be tavęs nebus vaikų, 
O man – kojinių išplautų. 
Nes tau reikia tikro vyro –
Šustro, didelio ir tyro.