Patylėsiu, idant nieko neprarasčiau. Praradimai vargina fiziškai ir dvasiškai. Išnyksta spalvos ir nelieka harmonijos su savimi. Tegul trumpam, bet nuteikia kapstymuisi po save. Kas, kodėl, kur kaip? Ankstų rytą kranksėjo varna. O gal varnas. Kas juos iš kranksėjimo atskirs. Pranašavo kaitrą. O gal ką gero? Nežinia. Nemoku paukščių kalbos. Kranksėjo ir tiek. Gerai, kad paskui dar užmigau. Sapno dėlei. Paglostė, pamojo ir išnyko, nepalikdamas atmintyje savęs. Prisiverst miegot naktį yra menas. Sapnai ateina niekieno nekviečiami ir be prievartos žymės.

Sodai žydi ir nužydi tylėdami. Žmogui reikia išsikalbėti. Žydėjime ar nužydėjime, pasiekus galutinį tašką. Kodėl žmogui reikia tiek daug visko? Pavasarių, vasarų, žiemų, rudens, dienų ir naktų, vakaro ir aušrų. Ir vis tiek dar nėra laimingas. Net jei teigia toks esąs, tikrumoje toliau ieško kaip papildyti tą savo laimės krepšelį. Ir pildo iki nukritimo: Kas daiktais, kas knygomis, kas šnekėjimu apie šį bei tą, kas dainomis, muzika, šokiais, sapnų komplektavimu... Taško neįmanoma padėti. Ką aš žinau kuo ką kas kemša į tą laimės krepšelį.

Šiandien man kitaip. Šiandien aš statula tarp kitų statulų. Šnekančių, vaikščiojančių, skubančių, besistumdančių dėl vietos, kad būtų pastebėti, išgirsti, priimti. Mes visi greičiausiai ir esame statulos. Gyvos, su jausmais, savo pasaulio samprata, gyvenimo būdu, elgsena, norais ir nenorais, su savomis galimybėmis... (Vėl neina padėti taško.)

Mintyse grįžtu į tyliai baigiančius nužydėti sodus. Jie toliau tyliai brandins vaisius. Ir tyliai atiduos juos mums, žmonėms. Tyliai numes lapus, atėjus metui ir tyliai peržiemos, kad vėl taip pat tyliai žydėtų. Mums, gyvoms statuloms, be atodairos šnekant, šurmuliuojant, skubant...