Stebėjau, kaip mergaitė draskė sau plaukus šukomis. Veide jokios kančios. Tik stipriai suspaustos lūpos ir žvilgsnis į vieną tašką. Lyg tuo fiziniu skausmu mėgintų nuslopinti sielos skaudulius, tai, kas ten giliai ir kraujuoja. Svetimos moters šaltos lyg ledas rankos. Tėvo akys pro šalį. Nieko nematančios, nenorinčios nieko matyti, nes užpiltos. Meilės moteriai, negebančiai bent mėgint įsijausti į mamos vaidmenį, ar tų, kaip sakoma, velnio lašų? O gal ir vieno, ir kito. Dar viena „Irkos tragedija“ jau ne pagal Šatrijos Raganos apysaką. Gyvai prieš akis. Priekaištai vaikui, kad ją paliko tikra motina, išlėkusi ieškoti savo asmeninės laimės. Lyg tai būtų vaiko kaltė. Ir kaip išaiškinti mergaitei, kad taip nėra, kad tai suaugusių žmonių kvaili žaidimai. Kvaili žaidimai? Žiaurūs žaidimai. Mergaitė toliau draskė savo plaukus, garbanotus, poilgius. Jokie įkalbinėjimai pradėti šukuotis nuo apačios nepadeda. Ir taip kiekvieną rytą ta fizinė kančia, kuria nevalingai gyvenau ir aš. Pasaulis kaip pasaulis. Margas, vienspalvio nebūna. Gailu mergaitės, kuriai teko Irkos dalia. Būti, gyventi, jaustis sumautai nereikalingai. Arba reikalingai tik retkarčiais, progai pasitaikius. Vaikiškai naiviai stengtis būti gerai, parsinešti iš mokyklos vieną kitą apdovanojimą už dalyvavimą šen bet ten ar net kokį iškovotą prizą. Ir vėl pajusti, kad tai svarbu tik jai. Tas nieko nekeičia ir gal jau nieko nepakeis. Bet juk yra tas gal. Tai kodėl į jį neįsikabinus kaip į gelbėjimosi ratą ar vilties šiaudą?
Rytmetinė fizinė kančia baigėsi. O Irkos tragedija liko. Mergaitės sieloje, širdelėje, jos netikėtame įtūžyje į elementarų prašymą ar paliepimą. Nejučia gūžiuosi. O kas paskui, kai paaugs, kai pradės suvokti giliau, plačiau. Į ką viskas persikūnys ir išsilies? Pasakyt, kad ji ne viena tokia, nepasakyti nieko. Arba pastumti jos problemą, skausmą į šalį kaip nereikšminga detalę iš jos gyvenimo. Sumautas pasaulis, sumauti suaugę su savo ambicijomis, paieškomis kažko už jūrų marių, to, kas guli po nosimi. Reikia tik puoselėti tą gležną daigą. Nieko daugiau. Sudėtinga, laiko gaišatis, kantrybės stoka?
Ateis kitas rytas. Mergaitė vėl draskys savo puikius garbanotus plaukus, slopindama mamos ilgesį, tėvo dėmesio stoką. Kodėl viskas, kas taip paprasta žmogiškai paprasta, kai kam per sudėtinga? Kodėl?

2018 05 07