Samanuom apaugės, jau nebe pėrma dešimtmeti skaičiounous noms... Ėr dėdėlės, gelžio apkaustītas dorīs so aptropiejosė arklė galva – belstoko. Biški pravėras, bet baisē gėrgždontės, jegu paprabavuoji anas pradarītė daugiau. Mona dorīs. Dorīs i šėrdi.
Gražė bova čiesā, kumet vīrava gelžio kaustītas dorīs. Šėrdės jausdavuos ož anū saugi, vuo ėšejos pasėvākščiuotė, nerizikoudava būtė sotrīpta bejausmiu šėrdiū būrė. Šėndėin vėskas keitas. Šėrdē bevākščiuojint rēk sargībėnė. Vuo dorīs? Neblėka tū, katruos atsėverdava tik pajotosės tam tėkra doru belstoka pastoksenėma. Vėskas ontrēp, dabar daugoma doru tor autuomatini atėdarīma mekanizma. Ėjeitė gal vėsė, kas žėna kuoda. Vuo ontruo posie doru mergelkas lauks sava ėšrinktuojė – vėina... ėr da vėina. Juk rēp apsėrūpintė atsarguoms, je kas notėktom pėrmajem vaikiokou.
Dar būn besokontės doris. Vėina šėrdės īlek ėr ėšlek, paskiau īlek ontra ėr ėšlek... Greitā sokas dorīs, net pardaug greitā. Bet juk svarbiausē īr tas dalīks – kad vėdou kas nuors būtom.
Eso gėrdiejusi mediniu doru gėrgždesi. Bet anū īr baisē nedaug. Anuos arba kavuojės vėinkiemiūs, arba pamėškiū truobelies. Ėjeitė pro anas mažā kas nuor, veiz i anas skersuom... Ta ė kriuok anuos vieju varstuomas, nesotėkosės panašiū i savi.
Kas bus pu tuo?...
Kažkor nežėniuo, kor prasėded gėvībė, gīven Teta, katra apduovėnuo kuožna dūšelė savėta gīvenėma ėstuorėjė:
         - Še, vaikieli, jimk sava gīvenėma krežieli. Akmenėlē anamė – tava gīvenėms.
         - Kou mon so anās dėrbtė?
         - Lakiuok pu pasauli, palėk anamė znuoka, atmėnėmou aplink savi kėtėms dalindams pu vėina akminieli.
         - Teta, vuo kas bus pu tuo, ka pasėiksio kreželė dogną?
         - I kreželė dogna neveiziek, kad lėkusiu akmėnieliu neėšbertumi. Da par jauns paveizietė i Erdvė pu Gīvenėma. Da ateis čiesos.
         Vāks ėšklausė pamuokīma, palėka Nežėnė ėr gėmė. Lakiuojė pu pasauli, vės ėiškuodams atsakīma i klausėma „Vuo kas bus pu tuo?...“
         I Žėniū, Atsakīmu mėška noklīdės par daug gėlėi, tėn kor miediu šāknis ė šākas laikies tonkē sosėvejėi i vėina raizgalīnė, vāks ož anuos ožkliova. Ėšsėtėisė ont žemės. Krežielis apvėrta. Akmėnėlē ėšbėra. Va, ėr dognos matītėis...
         - Kou dabar bedėrbtė?
         - Prabavuok pats sokortė sava ėstuorėjė.
         - Teta, bet kas bu pu tuo?...
         - Da par jauns žėnuoti, dar ateis tam čiesos.