Valera gulėjo lovoje, vartėsi ir niekaip negalėjo užmigti – trumpam prisnūsdavo, ir tuoj atsibusdavo vėl. Iš gale kojų prie lovos pakabintų pravoslaviškų ikonų į dėdulę žiūrėjo Jėzaus ir Marijos rimti žvilgsniai. Minkštučio galvoje kunkuliavo daugybė minčių – netikėtai vakar po daugybės metų atsiradusi žmona, pokalbis su sūnumi, žmonos vežiojami iš Turkijos rūbai laukiniais devyniasdešimtaisiais, į Lietuvą grįžtančių prekeivių rūbais išžudymas Bosnijoje, albanų mafija, į Lietuvą atvežti atkasti lavonai – sukapoti, sumaitoti, apipilti rūgštimi, į kurių atpažinimą tada Valera ėjo drebančia širdimi, bet tarp jų nieko panašaus į savo žmoną taip ir nepamatė. Niekas tada nerado nei jos, nei tokio Janio iš Latvijos. Valera buvo matęs tą tipelį, šlykštokas žmogus. 

Atrodo, kad Minkštutis užmerkė akis tik labai trumpam... 

- Valera, Valera, na kiek tu gali dirbti tuo buhalteriu? Dabar visi prekiauja. Pinigai, prekyba, geras gyvenimas. Negi tu nenori? – kvatojosi Nijolė, jauna ir graži. 
- Ne, visai nenoriu. Prekyba – ne man. Aš patenkintas tuo, ką turiu. 
- Nevykėlis tu, Valeračka. Mamos vaikas. Tau nieko nereikia, nieko nenori... Turi tokią gražią žmoną, ir nevertini. Du vaikus tau pagimdžiau... Pats ir auginsi. Aš ne vargo pelė, juk visada žinojai. 
Prie Nilkos priėjo Janis ir apkabino ją iš už nugaros. Metalinis rombo formos pakabukas užkrito Nijolei ant peties. Nilka kvatodama žaidė tuo pakabuku ir pro petį maloniai žiūrėjo į Janį... 

Valera pabudo iš miegų ir vėl pašoko, išpiltas šalto prakaito. Pakabukas? 

Blemba, PAKABUKAS!!! 

Minkštutis atsisėdo ir susiėmęs rankomis galvą, pradėjo įtemptai mąstyti, stengdamasis atgaminti įvykį kazino, kuris įvyko jau po to netikėto susitikimo su žmona parduotuvėje ir muštynių su ja............... 




................... jau buvo sutemę, kai Valera grįžo į savo įprastinę aikštelę, kurioje visada stovėdavo. Pastatė automobilį, išjungė šviesas, atlenkė sėdynę ir jau taikėsi kiek nusnūsti po tų muštynių parduotuvėje, kiek susidėlioti mintis apie netikėtai po tiek metų atsiradusią žmoną. Bet pailsėti taip ir nesigavo - vėl suskambo darbinis telefonas. 

- Užpuolimas kazino „Praloštukas“, važiuojam, - suskambėjo malonus merginos balsas. 
- Važiuoju, - prisnūdusiu balsu atsakė minkštutis, bet tuoj pažvalėjo, atlenkė sėdynę, užvedė iš automobilio ir staigiai rovė iš vietos, įjungdamas oranžinius švyturėlius. 

Užpuolimas! Reiškia, kad bus linksma. Minkštutis Valera mėgo užpuolimus, ypač važiuoti į juos naktį, kai Vilniaus gatvės tuščios, oranžiniai švyturėliai gražiai švysčioja tamsoje ir iš tolo atsispindi nuo kelio ženklų. Širdis pradėdavo plakti stipriau, o pilve jausdavosi keistas kutenančiai džiugus ir nerimastingas pojūtis - truputis azarto, truputis nerimo, truputis nekantravimo, truputis švento pykčio ant visokių triukšmadarių ir lengvas, neišpuikęs, krikščioniškas pasididžiavimo ir teisingumo pojūtis, kad tuoj sutvarkys tuos balvonus, kas jie bebūtų, ir padarys pasaulį nors kiek švaresnį. 

Valera įsijungė muzoną - sūnus jam į flešą buvo prirašęs šiuolaikinio madingo psy trance, kuris pagyvenusiam dėdulei labai patiko ir atitikdavo jo naktinę važiavimo į užpuolimus nuotaiką. „Praloštuke“ Minkštutis buvo dažnas svečias, nes tame kazino nuolat kažkas prisigerdavo ir mušdavosi, kitiems „stogą nuraudavo“ pralošus stambią pinigų sumą. Vibruojantis psy ritmas ir oranžiniai blyksniai nuo kelio ženklų dar labiau Valerai kaitino kraują, ir jis net nepajuto, kaip atsidūrė prie kaziko. 

Sustojęs prie šaligatvio, diedas nuskubėjo į vidų. Skubiai eidamas persibraukė ūsus, pasiglostė plaukus, pasitaisė liemenę ir užsimovė plonas odines pirštines nukirptais pirštais, kad neapsidaužytų krumplių į tų pašlemėkų mordas. 

- Valera, labas! - prieš diedą iššoko grakšti jauna kazino darbuotoja, kuri Minkštutį žinojo jau seniai - tokio dažno svečio nežinoti neįmanoma, - kaip gerai, kad būtent jūs šiąnakt dirbat! Jie žinokit afigeli, visai! 
- Labas, Rugile. Nu, kas čia šiąnakt pas jus? 
- Žinokit, afigeli! Dar tokių dalykų pas mus nebuvo, kiek dirbu! Jūs tik pasižiūrėkit! 

Rugilė parodė į viduryje patalpos stovinčią kažkokią rudą ir dvokiančią statulą. Geriau įsižiūrėjęs, minkštutis pamatė, kad čia Brigita - kita kartu su Rugile dirbanti mergina. 

- Valera, labas, - išlemeno Brigita, - darykit ką nors, mes nesusitvarkom... Mane va, išvoliojo šūduose kai pagrasinau išvaryti... 

Iš gretimos patalpos sklido girti balsai - rėkė, juokėsi ir dainavo, perrėkdami vieni kitus. Garsiai ūžė kažkoks prietaisas. Valera jau norėjo pulti ten daryti tvarką, kai staiga atšoko - iš patalpos pasitaškė kažkokia ruda masė. 

- Kas čia? - nustebo Minkštutis. 
- Šūdai, - atsakė Rugilė, - čia viskas ir prasidėjo nuo to, kad ta chebra lošė, prisigėrė, ir jų pradėjo netenkinti mūsų ruletė. Jie sugalvojo savo - pasiguldė ant stalo ventiliatorių, vienas šika ant jo, kiti sustoję aplink, ir kuris lieka mažiausiai aptaškytas - duoda po 10 eurų kiekvienam, o kuris daugiausiai - tas laimi ir jo eilė šikti ant kitų. 

Kaip tik tuo metu ventiliatorius trumpam nutilo, ir Valera įžengė į patalpą. Lošėjai, visi aptaškyti šūdais, buvo jau suskaičiavę „strazdanėles“ ir tas, kuriam jų teko mažiausiai, nepatenkintas dalijo chebrantams po 10 eurų, visas svirduliuodamas, kliuvinėdamas ir visa gerkle rėkdamas, kad jis tuoj atsiloš ir vis tiek greit bus jo eilė šikti. Kitas skustagalvis, panašus į tik vakar paleistą iš zonos, jau tupėjo ant stalo virš ventiliatoriaus be kelnių, ir laukė jo įjungimo. Kiti chebrantai jau valėsi popierinėmis servetėlėmis - „strazdanėles“ skaičiuoti reikės iš naujo, kad nebūtų apgaulės. 

Didelė ir stora Valeros figūra tarpduryje metė šešėlį ant susirinkusių lošėjų. Jie trumpam nutilo ir nustebę atsisuko. Po to pradėjo klegėti: 

- O, tėvai, privet! 
- Davai, sulošiam! 
- Didelis diedas, daug prišiks! 
- Graži liemenė, geltona, gerai strazdanėles skaičiuot! 
- Tėvai, davai man liemenę padovanok? 
- Geras, jis ir ginklą turi! Ė, duok pašaudyt! 

Tuo metu prie Valeros priėjo kažkokia girta mergiotė šūdinais plaukais, pamaigė Minkštučio pilvą ir paėmusi diedą už rankos, koketiškai tarė: 

- Koks minkštutis... Einam gi davai, nu! Pažaisim... 

Valera piktai atitraukė ranką nuo mergiščios. 

- Nesiliesk tu prie manęs, šūdina visa. Ė jaunimas, alio! - pakėlęs balsą, kreipėsi apsaugos darbuotojas į visus, - jums darbuotojos pasakė aiškiai - išjungiat savo ventiliatorius, sutvarkot viską ir einat von iš čia. Kažkas neaišku? 
- Eik tu, tėvai, nebūk tu toks piktas, atsipalaiduok, - prie Valeros priėjo hipsteris su dredais ir šūdinais storarėmiais akiniais, - ko tu čia komanduoji? Mes čia kaip žmonės, rudąją ruletę žaidžiam, o tu ko čia trukdai žmonėms? 

Hipsteris rankoje laikė alaus bokalą, o aluje plaukiojo mažas gabaliukas šūdo. Minkštutį net supykino nuo to vaizdo. 

- Kaip žmonės? Šūdais taškotės, ir dar skaitot kad jūs čia kaip žmonės? Kuris kazino darbuotoją išvoliojot? 
- O mes nieko nevoliojom, jinai pati su mumis žaidė. 
- Martynai, ką tu čia meluoji!!! - verksmingu balsu sucypė Brigita Minkštučiui iš už nugaros, - tu gi pats mane laikei, kol Igariokas tepė šūdais!!!
- Tu jį pažįsti? - paklausė Valera, atsusukęs į Brigitą. Mergina gailiai raudojo - ant jos ekskrementais ištepto dailaus veidelio ašaros išvagojo dvi rausvas vagas. 

- Tai aišku! Čia gi Martynas su Igarioku, gyvena netoli! Durniai paskutiniai... 

Valera atsisuko į hipsterį Martyną. 

- Gerai, jaunimas, dabar taip - viską čia gražiai sutvarkot, išplaunat, atsiprašot, ir kultūringai pasišalinat. Tada apsieisim be pareigūnų. Žaiskit savo rudąsias ruletes namie, ne čia. 
- O mes nenorim namie, man tarkim mama neleidžia. Mes norim čia, ir ką tu mums? - nusišaipė hipsteris, ir užsivertęs bokalą nugėrė didelį gurkšnį alaus kartu su visu ten plaukiojusiu šūdo gabalu, bet to net nepajuto. Valera pajuto, kaip vakarienė pradėjo kilti iš skrandžio aukštyn. 

- Matyt, gražiuoju susitarti nepavyks, tai teks piktuoju. Beje, vaikine, tu ką tik šūdą prarijai. 
- Kaaaas, aaaaš?!?!?! - piktai pradėjo rėkti Martynas, - ė tu, senas bebras, tu žinai su kuo šneki? Aš tau tuoj, jedreni feni!!! 

Akiniuotas hipsteris šliūkštelėjo bokale likusį alų dėdulei į veidą, ir kai Valera susiraukęs trumpam užsimerkė, pasinaudodamas proga norėjo trenkti tuo pačiu bokalu apsaugos darbuotojui per galvą. Bet nespėjo - geležinė ranka pagavo jo ranką ore. Valera staigiai švystelėjęs apvertė ore rėkiantį hipsterį, jis su didžiule jėga trenkėsi pirmiausiai į lubas, po to nukrito ant žemės, nuo dviejų tokių smūgių ir išgerto alkoholio prarasdamas sąmonę. 

- Ė, seni, ko tu mano korišą muši? Tau kizdec dabar, atvičiaju! - suriko berniokas su stačia septyniasdešimtųjų stiliaus šukuosena ir berankove konfliktine maike. Jis įsibėgėjęs, visas įsiutęs ir šnopuodamas kaip jautis, lėkė prie Valeros, o Minkštutis tuo metu ramiai stovėjo ir laukė. Pacanui pribėgus, dėdulė staiga atsispyrė kojomis ir pašoko į orą beveik iki lubų. Bernas užsimojęs kumščiu iš inercijos pralėkė pro vietą, kur ką tik buvo apsaugos darbuotojas, o kumščio smūgis, kuris turėjo būti skirtas Valerai, kliuvo sienai - pačiam kampui. Smūgio būta stipraus - net trakštelėjo kaulai, ir berniokas nesavu balsu staugdamas iš skausmo, nugriuvo palei sieną, susiėmęs už sulaužytos rankos, raitydamasis ir vaitodamas. 

- Maladec, Valera, gražiai Igarioką sutvarkei. Net prisiliesti nereikėjo! Nubaudė pats save, - nusikvatojo Rugilė. 
- Tai čia ir yra tas Igariokas? - paklausė Valera, vėl nušokdamas ant žemės, tik geltona liemenė šauniai suplėvesavo ore. 
- Jo, čia jisai. 

Tuo metu prie Valeros prilėkė kažkokia įniršusi mažo ūgio pupytė rudomis „strazdanėlėmis“ aptaškytu liemenuku, ir norėjo diedui nagais perbraukti per veidą, bet nepasiekė, todėl tik puolė daužyti kumščiais Valeros pilvą. Apsaugos darbuotojas pilvu padarė staigų judesį į priekį - tokį, kad pupytė, gavusi dideliu pilvu, nulėkė per visą patalpą, trankėsi į sieną ir nukritusi pradėjo cypti apie savo pažįstamus policijoje ir seime.

- Taip, dorovingieji jūs mano, nepasišalinat gražiai, tai teks pašalinti jus! - Valera pasitaisė savo odines pirštines ir žengė žingsnį į priekį. 

Įsiutusi chebra jau artėjo prie Valeros, pasiruošę nuožmiai kovai, bet dėdulė nesnaudė - pastvėrė už kojų tą patį zekiško veido skustagalvį, kuris ką tik pritūpęs virš ventilaitoriaus ruošėsi naujam lošimui, ir kelis kartus apsuko ore prie pat sienos, tarsi norėdamas trenkti jo galvą į sieną ir ištaškyti smegenis. Skustagalvis staugė nesavu balsu - siena kelis kartus pralėkė pro pat jo galvą, gąsdinančiai arti, bet dėdulė jo užmušti tikrai nesiruošė. 

- Aš iš tavęs paties tuoj padarysiu ruletę! Na prieikit gi, ar jau bijot? 

Šūdini chebrantai ir chebrantės persigandę sustojo aplink, negalėdami prieiti prie Minkštučio, sukančio jų draugelį, o Valerai tik to ir reikėjo - išsuktu skustagalviu jis greit išguldė visą aplink sustojusią šoblą, prasiėjo per juos kaip dalgiu. Bernai ir mergos krito kaip kėgliai. Visus nušienavęs, Valera numetė guldymo priemonę - skustagalvį į kampą, ir atsilošęs, patenkintas atliktu darbu, persibraukė ūsus ir nusišluostė išrasojusią kaktą. Staiga išgirdo išgąstingą Brigitos balsą: 

- Valera, atsisuk! Igariokas! 

Dėdulė atsisuko, ir pamatė pacaną su berankove konfliktine maike, paklaikusį iš skausmo, sveikąja ranka bandantį kumščiu vožti apsaugos darbuotojui į galvą. Ant kaklo bernui mosikavo kažkoks rombo formos daiktas. Valera dėjo Igariokui į snukį savo firminį smūgį, ir bernas, paskridęs kelis metrus ore, nukrito ant nugaros, kojos švystelėjo ore - vaikinas, liaudiškai tariant, „apsiklojo kaliošais“. Rugilė ir šūdais ištepliota Brigita plojo, šokinėjo ir krykštavo iš džiaugsmo. 

- Na va, vis dėlto vieno smūgio jam reikėjo, - juokdamasis pasakė diedas joms, - pareigūnai jau važiuoja?................................ 




................... Valera nusipurtė ir pašoko nuo lovos, vakar dienos prisiminimai išsilakstė. Rombo formos daiktas? Pas Igarioką ant kaklo šiąnakt tame kazike? Blemba! 

- Mlet!!! - garsiai sušuko Valera maudamasis džinsus, net nesigėdydamas kaimynų už plonos daugiabučio sienos, - Jomajo!!! Jolki matalki!!! 

Nors buvo atidirbęs visą parą, bet miegai jau buvo ne galvoje. Valera staigiai apsimovė kelnes, marškinius (per skubėjimą sususagstė sagas bet kaip), įsispyrė į gumines pliažankes ir išlėkė į lauką, nuo pusės laiptinės keikdamasis grįžo užrakinti per skubėjimą neužrakintas duris. Po minutės dėdulė cypdamas padangomis ir stebindamas kaimynus išlėkė iš kiemo ir nulėkė į Fabus - į tą patį „Praloštukas“ kaziką, visu garsu paleidęs psy trance.