Dar tamsa nenusileido į žydinčių gėlių glėbį. Dar neužklojo vėsa karščiu tvinksinčių namų stogų. Atidaryto lango portrete nerūpestingai supasi lengvutė užuolaida, gundydama plačiakelnį vėją. 
Nesibelskite šį vakarą į mano namų duris, neskambinkite ir nešūkaukite po langu. Negirdėsiu. Su dideliu polėkiu susiieškojau muzikos įrašų,  užsidėjau ausines ir įklimpau į tą būseną, kai norisi užsimerkti ir svaigiu šuoliu peršokti dienų griovius ir brūzgynus.
Ačiū tau, mano svajonių ežere, už šiandienos rūpestį ir palaimą. Norėčiau vėl mestelti pilnas rieškutes vandens į viršų ir jausti, kaip krištoliniai lašeliai sugula į mano plaukus, bučiuoja man ausų galiukus ir švelniai paliečia ištroškusias lūpas, o paskui smagiai krizendami nusliuogia visu kūnu. Šiltos bangelės jautriai glostė mano kūno reljefą ir visus įbrėžimus ir skaudžius randus. Tyko nutyko kylančios sielos votys, užgijo atviros žaizdos, neliko randelių nei žymių. Aš sugrįšiu, mano svajonių ežere. Dar norėsiu smagiai pūkštelėti į tavo glėbį, tik kuo stipriai mane apkabink ir kuo švelniau mane supk. Neskambinkite man šį vakarą ir nesibelskite į duris. Manęs nebus tik mažą akimirką, bet aš grįšiu. Nešina tokia gilesne ir švaresne sąžinės skrynia.