Aušta žalias pavasaris,  vėjas džiovina takus,
Kuriuos sodo link mažos pėdutės sumynė,
Tartum fėjos žiedeliai plevena – nubusk –
Grįžo saulė dangun – malonioji kaimynė.

Puošias nuometais obelys, vyšnios myluoja sapnus,
Angelai šokinėja po žydinčių kriaušių pusnynus.
Kūliais verčias berniukai ir stato žaislinius namus,
O mergaitės lėlėm vainikus iš žydėjimo pina.

Trumpas siausmas gegužės – išbluko žiedai,
Tik sode du jauni – vienas kitą švelniai apkabinę.
Skleidžias baltos svajonės, viltis ir šventi pažadai:
„Aš mylėsiu tave, tu – mane. Tau dėkojam, likime...“

Vėlei vasaros delnas nokina vaisius,
Naktimis lapai švelniai niūniuoja lopšinę.
Sodas kviečia po medžiais prigult – jis kantrus –
Išklausys, kas neduoda ramybės krūtinėj.

Tačiau žingsniai keli – štai  ant slenksčio ruduo,
Žvaigždės saujom pabyra į žilstančius plaukus.
Rodos, viskas – tik mirksnis, tik trumpas skiemuo,
O, žiūrėk,– jau gyvenimas lapais nuplaukia...

Nebereikia ir obuoliui savo šakos –
Snaudžia sodas baltam šalto sniego pusnyne.
Apšarmojusiam lango stikle akys tols,
Tols ir pėdos, kurios sodan taką sumynė...

2018 m. sausis