Kai ima žydėti kaštonai,
Mintim sugrįžtu į mokyklą...
Jau ketvirtis amžiaus, o, rodos,
Palikom ją vakar... Va – tik ką...

Dainavom tada negalvodami
Išties, kas tos – tolumos, platumos*
Ir sodai žydėjo vienodai mums
Baltai – viso kito nematėme...

Dabar jau žili atsiliepiame
Į savo mokyklines pravardes.
Tankėja šešėliai po liepomis,
Ir kviečia užeit durys pradaros...

Bet mes dar tikrai nesileidžiame,
Pareinam trumpam – dar vis kylame.
Dainuokim, lai neš vėjas aidą tą,
Mūs žodžiai te perplėšia tylumą*

2018 m. gegužės 8 d.

-----------------------------------------------------------------------------------------
*Citatos iš Justino Marcinkevičiaus eilėraščio-dainos „Keliasi žemė“


Keliasi žemė ryto skambėjime.
Saulė sudraskė spengiančią tylumą,
Dar nepareiname, dar tik išėjome.
Dar nesileidžiame. Dar tiktai kylame.

Tolumos, tolumos! Platumos, platumos!
Amžinos amžinu laiko srovenimu.
Jūs — neaprėpiamos. Jūs — neužmatomos.
Sako, kad jus ir vadina gyvenimu.