Senu, dulkėtu keliu ėjo dar daugiau gyvenimo matęs žmogėnas. Truputį sulinkęs, reta auksine barzdele. Jo mėlynos akys žvelgė toli toli į priekį.
Giliai težiovaujančio rytmečio saulė dar tik pamažu ropštėsi banguotomis kalvelėmis, kai smarkus tartum vėjas vyriškis jau spėjo smagiai apšilti savo aštriomis mintimis. Ant peties kabojo skylėtas jo švarkas, kojos mėtė išmatuotus svieto lygintojo žingsnius – gera būti krauju, tekančiu šio vyro venomis.
Kažkur, toli už nugaros, suburzgė pirmasis automobilis. Kaip tik buvo metas išgirsti jį. Žmogysta stabtelėjo ir, net nesiteikusi atsisukti, ištiesė ranką. Ratai ir dulkės netrukus buvo čia.
- Kurlink, nelabasai, pėdinam? ,- pasigirdo balsas iš mašinos.
- Turiu tau klausimą ,- atsakė einantis žmogus.
Kelioms sekundėlėms stojo neaiški tyla.
- Kuo rinktumeis būti: laiminga kiaule ar nelaimingu žmogumi? ,- pratęsė.
- Oho... čia tai bent ,- šyptelėjo guvesniu balseliu vairuotojas ,- Nieko sau klausimėlis tokį ankstyvą metą. Nustebinai mane... Žinai, tektų gerokai galvą pasukti prieš atsakant, žmogau. Išties...
- Suk ją. Nes tam ir skirta ,- ištarė neskubėdamas klajoklis ,- O dabar važiuok.
Sutrikęs žmogelis norėjo klausti šio ir ano, tačiau kažkas tvyrančio ore aiškiai jam diktavo – ne metas tam dabar. Užsidarė mašinos durelės, vėl suburzgė variklis. Vairuotojas dar kartą pažvelgė į praeivį.
- Kiaulė telieka tik kiaule. Atsimink ,- tepasakė šis.
Automobilis nurūko sau, o sulinkęs žmogus žingsniavo toliau. Rytas pamažu tapo vertu savo vardo. Lengvučiai debesėliai aukštai danguje skaičiavo vieni kitus...
Kažkada vėliau už nugaros ir vėl suburzgė motoras. Liesa ranka negailestingai smigo į jo skriejimo trajektoriją. Ratai ir dulkės netrukus buvo čia.
- Kuo rinktumeis būti: laiminga kiaule ar nelaimingu žmogum?
- Nuuuu... laiminga kiaule ,- išpyškino plačios šypsenos vairuotojas, lengvai kilstelėdamas blizgančius akinius nuo saulės.
- O tu, brangioji? ,- peradresavo klausimą žmogėnas šalia sėdėjusiai gražutei garbanei.
- Aišku, kad laimingu žmogum ,- nutvieskė optimizmu visą plačią padangę ši.
Klajoklis paėmė į dešinę ranką skylėtą švarką, kairiąja atidarė mašinos dureles. Viduje buvę piliečiai sutartinai subangavo antakiais ir susižvalgė akimis. Tačiau subinės vis dėlto noriai organizavo vietos tokiems pat išmatavimams šalia savęs.
Visgi svetelis čia ilgai neužsibuvo. Dešinioji ranka vikriai užmetė švarką ant galvos žaviai garbanei, o kairioji jau po pusės sekundės guviai trinktelėjo į vairą nustebusią kitą.
- Atsiprašau, tavo draugas miega ,- tęsė įsiveržėlis ,- Gal turite kastuvą? ... Turite? Labai malonu... ,- pamatė persigandusiai linksinčią moteriškaitę.
Tada pabučiavo į lūpas garbanę ir dar porą kartų žvaliai trinktelėjo ir taip ramiai snūduriuojančiam vairuotojui.
- Gal norėtum su manimi pasimylėti, nepažįstamoji? ,- tarė. Bet pamatęs isterijos ištiktą „pašnekovę“, pridūrė ,- Ne? Na, bet jeigu miegotum, tai labai didelio skirtumo lyg ir nebūtų, ar ne?
Ir kairioji barzdylos ranka vikriai spustelėjo merginos kakle ten, kur reikia.
Sekančių penkių minučių čia aptarinėti nesiimsime dėl visiems gerai suprantamų priežasčių. Tiesiog objektyviai pastebėsime, kad moters išsiilgęs vyras noriai „bendravo“ su žavinga ir nejudančia garbane...
O tada prireikė kastuvo. Kad užkastų pernelyg įsimiegojusius piliečius. Dabar sulinkęs vyras turėjo automobilį, kiek mažesnį norą ir kastuvą.
Pats laikas buvo važiuoti toliau. Juk darbo ir dienos dar yra. Gal ir ne begalo daug. Bet tikrai pernelyg daug. O jei turi tvirtus kiaušus, tada – to darbo ir dienos yra išties pakankamai. Taigi.
Variklis dabar jau sugaudė po ryžtingos auksinės barzdos kojomis. Riedėjo kaip pasiutęs. Klusniai, skardžiai ir džiaugsmingai. Juk nuo šiol jis taip pat turėjo tikslą. Ir taip riedėjo juodu valandas geras dvi. Tada liesa ranka išniro pro langą ir parodė sustoti šalia kelio pro šalį pravažiuojančiai mašinai.
Išlipo du vairuotojai. Sulinkęs. Ir kitas. „Kuo rinktumeis būti: laiminga kiaule ar nelaimingu žmogum“? Paklausė sulinkęs.
- Kartą pabuvęs žmogumi, nebegali daugiau į kiaulę atvirsti ,- atsakė netikėtai ramaus veido žmogus ,- Kad ir kaip benorėtum.
Klajoklis ištiesė jam baltą savo ranką. Ir paklausė daugybės aukštų klausimų. Kurie visi kartu galėtų būti išversti taip – „Ar eisi drauge su manim svieto lyginti?“
Atsakymas žmogaus nebuvo paprastas. Nors išversti jį į mirtingųjų kalbą taip galima pakankamai „padoriai“ – „Dar ne dabar“.
- Sėkmės tau, brolau mano ,- apkabino atsisveikinimui sulinkęs vyras ir vėl nurūko savo vis drąsiau riedančia mašinėle.