Kai lėktuvai tėvynės dangų drąsiai raižo,
stebiu, kaip žvaigždės mano horoskopą perbraižo,
kaip spindi pusmėnulis virš mečetės Raižių,
ir bus jis toks iki maldos po trečiųjų gaidžių,
kol jie giedojimu gražiu, bet šaižiu
pažadins mane iš saldaus sapno,
kuriame aš dar mažas kieme žaidžiu
tada, kai nepažinau arabiškų raidžių,
kai verkiau mamai skaitant Biliūno
Kliudžiau,
kai dar nebuvau apibertas gyvenimo rūdžių,
bet dėl to dabar nepykstu ir neliūdžiu.
Tegu skraido tie, kam reikia skraidyti,
o aš tešlą duonai noriu minkyti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-05-14 20:46:03
Aš taip pat manau, kad kur kas naudingesnis ir visiems reikalingas darbas - duonos minkymas.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-05-14 09:48:44
Man patiko ši jūsų tolerancija ir tešlos minkymas... Viską pasako nuo galo antra eilutė...Sekmės.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-05-14 08:55:28
Taip, kalba apie toleranciją – pakantumą pasauliui, išlaikant (pirmiausia dvasinę) autonomiją.
Tačiau ar vien tai? Juk visuma metaforiškai skleidžiasi.
Akivaizdžiausia – ta išlaikoma geroji, gražioji šerdis. Gimtinės ilgesys, iš jos atsineštas raugas gyvenimo duonutei.
Bet drauge yra ir kitos plotmės (vadinti galima ir temomis): agresijos, integracijos (skraidymai, arabiškos žymos), nežemiškų pasiekimų ir paprastumo kontrastas, apimamos ir tam tikros veiklos, pvz., rašytiniai ar kitokios rūšies (visuomeniniai) pasiskraidymai į Arabiją...
O galbūt savos tešlos minkymas reiškia tiesiog pozicijos laikymąsi. Mintis: kiekvienam pagal poreikius, aš lipinsiu pagal save, savo...
(Tad ir manasis kleckutis visai įsipaišo. O galų gale būkime tolerantiški).