Tu kovojai, pamiršęs gimtuosius namus,
šieno kvapą ir bučinį meilų,
nes žvangėdamas dalgiais likimas niūrus
numylėtosios uždengė veidą.

tave šaukė Tėvynė ir gandras sparnu
mojo priesaikai gimtajam sodžiui,
pilnas ryžto tu ginklą suspaudęs laikei,
brėkštant aušrai – o ji neišduoda...

tavo kančią godojo baikšti drebulė,
ąžuolai tavo narsą vien matė...
o gegutė praneš, kiek gyventi dar teks,
draugai kris, mirčiai labas pasakę...

tavo akys ne motinos veidą regės,
o kraujuojančią pamiškio žolę;
karo šunys šarvuoti dvėsuodami lėks,
viltys žus – nes ir jos pasiduoda...