Pro baltą žiedų šilką obelų
pavasariai išėję tolin vėl išnyra,
tu vėl meni dienas, išėjusias į tylą,
iškritusias su žiedlapiais baltais,
su vasarų pulkais, kaštonų branduoliais rudavę,
spalvotų medžių miražu spindėję ir sudegę.
Ir aš lyg medis, tarsi obelis, kasmet dienas
tarsi žiedus į laiko kraitę mėtau.
Kiek daug joje sunoko obuolių, saldžiarūgščių, rūgščių,
net šakos linksta, daros net sunku, bet vis tiki pavasariu žaliai baltu,
lyg žiedas spinduliu tiki, rasos lašu su tūkstančiais vaivorykščių žydrų,
širdis kol plaka laukimu, kažko viltingo, nuostabaus, kas dar ateis, kas aukso giją gal išaus.
Ir vėl pražysi žiedu obelies, vėl lauksi, lauksi, kol pūga įšėlusi žiedus nuplėš.

2018-04-15