Nurimk.
Te vėjai blaškosi
niūriam pilkųjų debesų fone.
Tau neaplenkt
gyvenimo patrakėlio,
įsibėgėjusiam laike.
Pavasaris išstūmė žiemą,
o jau kvatoja vasara žiedų gausa.
Suklykę gervės
rudeniui sparnais mojuoja.
Ir vėl žiemos pūga.
Nurimk,
ne tau suspėti surinkti
žiedlapius nuo ievos
kvepiančių šakų.
Ant paukščio sparno
nelemta pralėkti
virš žemės tolių išdidžių.
Kas skirta buvo, kas nulemta,
seniai suspaudus saujoje
ir širdyje laikai.
Tos mažos jonvabalių neramių
ugnelės sušvinta akyse,
kai lyja ryto rasos sidabru.

2018 05 06