Į vakaro saulėlydį einu,
kažkas mane už rankos didis veda,
man akyse viršūnės snieginos kalnų –
tik aukštį svaigų ir kelionę žada.

Į tolį šaukiantį einu,
iš nuostabos netekęs žado,
viršum manęs tik burės dangiškų laivų,
debesimis išplaukę į dienos paradą.

Aš tik keleivis žemės klystkelių kreivų,
pailsęs ir jėgų netekęs,
pats su savim ir su kalnais kalbu
ir vis einu, kur veda akys.

Ant lūpų man tik spinduliai maldų
ir žodis tas, kur saule teka...