Žadėjo man vėjas, iš vakar atėjęs,
Kelis negirdėtus lig šiolei žodžius.
Nuo ryto ankstyvo nemigęs budėjau –
Vis laukiau, kol rūkas suplyš, žolė džius.
 
Jau pietūs ataušo, kavos tirščiai sėdo
Ir tempės diena lyg guminė  – tuščia.
Net vakaras grįžo kartu su pelėdom,
O pažadas vėjo pavirto delčia.
 
Tačiau visą naktį lig ryto raudono,
Kol saulė nubudus prakrapštė akis,
Tikėjaus tų žodžių lyg alkanas duonos –
Juk visad sulauki tik to, kuo tiki.
 
Deja, nesupratęs, kad šiandien ne vakar,
Užsnūdau prie lango, nes laukt pailsau.
Bet laimė, kad vėjas pasakė juos Bakui –
Užrašė...
........................................................................
 
 Skaičiau.
 Apstulbau:
„Eik tu sau...“
 
2018 m. gegužės 1 d.