Pirmiausia  buvo žodis,
Po to raidės – alfa ir omega,
Kuriose viskas sutelpa ir subėga,
Visi mūsų džiaugsmai, darbai ir bėdos.
 
Kiek jose išminties ar paklydimų,
Kas suskaitys, juk tokia daugybė,
Kiekvienas rašom savo Šventą Raštą,
Krauju, ašaromis apšlakstytos staktos.
 
Ir po šiai dienai taip sunku suprasti,
Kas aš esu, mokinys ar mokytojas,
Nes viskas, ką žinojau, jau atgyveno,
Ir viskas, ko nežinau, kitiems tai menkas menas.
 
Ir užsikirto mano tobulumo raktas,
Kuo reiks sutepti, jeigu jėgų jau nepakaktų,
Mintis neduos ramybės kūnui,
Kol dar širdis virpės nuo laiko dūžių.
 
Ir jeigu reikt iš knygų sukrauti bokštą,
Tai jis pasiektų patį Dangų ir patį Dangaus sostą,
Dievulis šypsosi žiūrėdamas, kaip prakaituojam,
Ir klausia, ar ne veltui gyvenimą eikvojam.
 
O žodžiai žodžiai, kiek jų prirašyta,
O juk žmogaus širdis dėl meilės padaryta,
Rašyk nerašęs – meilės deficitas
Ir galbūt niekad nebūsi išklausytas.