Šalna pakando žiedus obelies –
Balti į plaukus krito, krito...
Grublėtos šakos švelnumu palies,
Kai žiedlapiai su vėju nusirito.
 
Paglostys, nuramins... Nejaugi
Lytėjimas šis toks svarbus?
Juk buvo vakarai trys jaukūs,
Kai laimino žydėjimui dangus.
 
Paskui – šalna. Po vasarų – ruduo.
Ir supos vaisiai šakose prinokę
Keli... Sakei – našlaičiams atiduok.
Atidaviau. Mokėjau, ar išmokau?
 
Vėliau tų vakarų jaukių daugėjo –
Gerumą Viešpats į rankas įdėjo.