Ir juokis, kaip juokiasi vaikas,
Nors dar pasakyti nemoka,
Kas kelia tą džiugesį skaistų,
Kas budina skambų juoką.
 
Giedok, kaip saulėtekio metą
Sode devynbalsė gieda...
Bet – žinią artojui neša,
Ne džiaugsmą pavasaris – bėdą.
                           
Dainuok, budink, juokis,
Skambės ta daina pro ašaras.
Tegu nors trumpam pamiršta
Artojas – jam pavogė žemę.
 
Klegės saulei tekant paukštukai,
Pavasarių bus dar ne šimtas,
Sunkiausia, kai žemė bunda,
Suprasti – tu nereikalingas.
 
Artojau, sakyk, kaip nutiko –
Beauga Maximoj duona,
Jau nebekeps pagranduko
Sūneliams jų motinos.
 
Už ką visai tavo kartai
Skaudus tas prakeiksmas krito –
Kryžmai duris užkalti,
Išeiti ir nesugrįžti?
 
Alaus apkabinęs bambalį
Besverdi ant miesto bruko,
Ne tau pabaliais šoka gervės,
Naktim apuokai ūkauja.
 
Ne kaimą sapnuoja, ne kaimą
Miesto parke užmigęs anūkas,
Turėjęs būti artojum – plačiais,
Kietai suspaustais kumštukais.