beveik tikra istorija
 
Berniukas, kuris stovėjo prie Aldi, žiūrėjo į akis, ir tavo taip pat, žiūrėjo į visų akis, tu matei, tas žvilgsnis tave ir užkabino, jis, tarsi, sakė kažką savo akimis, kalbėjo, tu nesupratai, ką. ir kiti nesuprato, nes niekas nestabtelėjo ir neatsakė jam žvilgsniu ar kaip kitaip, taip pat ir tu –
 
Dabar net nepasakysi, ar tai buvo vakar. gal, nors gerai pagalvojus, galėjo įvykti ir užvakar. arba prieš mėnesį. daugiau? tau regis, kad pasikeitė keli metų laikai, tada galėjo būti ir kažkiek mėnesių, bet tai tapo nebesvarbu. laikas kažkur dingo tavo supratime, išsiskaidė į molekules, išsibarstė po visatą, tau jo net ir nereikia, jauti, kad be jo gyventi kur kas paprasčiau, net nežinai, kuri šiandien diena, kiek ji tęsiasi ir kada baigsis. bet tu visgi eini miegoti, tikiesi, taip bus geriau.
 
dabar jau žinai, ką sakė tas žvilgsnis – Jakovas ir kiti, Chorhė, Liedtkė kalbėjo, visas miestas aptarinėjo, šlykščiai skambėjo, bet žmonės tokie ir yra, ne tik Lietuvoje, ir Deutčėse vienodi, gal ne vienodi, ne visiškai, tačiau visa tai labai reliatyvu ir painu, jauti, kad esi supainiotas, susipynęs, ne tik laikas kažkur dingo, tu jo neskiri, ir daugiau dalykų prarado formas, liko tik turinys, kurį iššifruoti reikia daug pastangų, laiko, jo neturi, užburtas ratas, bet tuomet, tuomet tu tik sutrikai ir negalėjai pamiršti to vaiko, ėjai pro lentynas, bandeles, vaisius, gėrimus, galanteriją, taip, tau reikėjo žirklių, mažų žirklučių nagams karpyti, tikriausiai užtrukai. arba per greit išėjai. nes jų ten nebuvo, keista parduotuvė, reiks kitoje paieškoti, pagalvojai, tau rūpėjo nagai, tavo nagai. nors gal ne, gal vis tik akys, tos akys kvietė laukan, be žirklučių. tikriausiai jų ten ir nebuvo. be pirkinių,  berniukas stovėjo ten pat ir žiūrėjo. tau į akis, jo akys buvo juodos.
 
Ką gi, užmigti turbūt nepavyko, o gal miegojai ištisas dienas, dabar tai neturi reikšmės,  nesijauti pavargęs, bet ir nesi pailsėjęs, fone girdi nenuilstamą  Jakovo kalbėjimą ir klausimą pabaigoje tūkstančio sakinių, du verstehst? tyla. Po tūkstančio sakinių Jakovas pereina prie penkių šimtų ir tik tada klausia du verstehst? Nein, ich verstehe nicht alles, Jakovas nervuojasi, trumpina tekstą iki dviejų šimtų, šimto, penkiasdešimt, dvidešimt sakinių, o juk galėtų pasakyti viską rusiškai, bet jis sako, kad taip tu neišmoksi gerai suprasti, galiausiai visai nutyla, tada atsakai jam ja, genau, bet jis netiki tavim, netiki ir žiūri į kelią, jūs tylite, jauti, kaip jis nekenčia tavęs, tu irgi jo nekenti, nors neturi už ką nekęsti, kaip ir jis neturi už ką tavęs nekęsti, juk neperbėgai jam kelio, neatėmei iš jo darbo ir moterį jis prarado dar gerokai iki tavęs, pats tą sakė, vadinasi ir čia nėra tavo kaltės, tad gali būti, kad tai visai ir nėra neapykanta, tiesiog tau taip atrodo, ir tu gal visai nejauti jam priešiškumo, jis puikus vyrukas, na ir kas, kad geria alų, kad nuo jo pabėgo žmona, arba jis ją metė. nors greičiausiai ji pabėgo, tai tavo spėjimas ir jis gali būti klaidingas, tu tai žinai,  o apskritai, iš kur tau žinoti, žinai tik faktą, kad jis išsiskyręs. todėl jūs visai neturite priežasties vienas kito nekęsti, bet ir susibičiuliauti irgi netrokštate, nes jam, tikriausiai,  nesuprantama, kaip apskritai galima nevartoti alkoholio, o tau nepatinka tai, kad jis geria alų, jau geriau gertų degtinę, tai kur kas sveikiau, tad jūs tik šiaip tylite: jis todėl, kad tu vis vien nesuprasi, tu – kad nesugebėsi vokiškai kažko paklausti. Bet darbas baigtas, pabaiga. šį laiko tarpsnį dar kažkaip pavyksta fiksuoti,  Tschuss!
 
Berniukas, jis galėjo būti septynerių, daugiausia aštuonerių metų, lėtai kramtė bandelę, užsigerdamas žalia arbata, tu pats sumąstei, kad geriausiai tiktų žalia, kadangi jis arabas arba kaip jie ten vadinasi Sirijoj, Libijoj ar iš kur jie bėga, juk jis  kažkur iš to regiono – juodos akys, juodi kaip anglis plaukai, pilka veido oda, gražūs bruožai – tad ką gi daugiau jie ten geria, jei ne žalią, tau kažkodėl taip atrodo, nes juoda – tai anglų mėgstama, žalia – visokių iš Azijos, kinų, indų ir panašiai, o Sirija, Libija juk Azijoj, ar ne, tu negali paklausti, jis nesupranta arba apsimeta. nors ko jam apsimesti, greičiausiai dar nepramoko jokios kalbos. įdomu, kur jo tėvai, bent mama, nes tėvas greičiausiai nuskendo, daugybė jų guli Viduržemio jūros dugne, kodėl ir jo tėvas negalėtų garbingai ten gulėti, juk tai garbė, ar ne, juk geriau jau nuskęsti, nei negalėti išmaitinti šeimos Deutčėse, nors Merkel,  girdėjai apie tai, visus juos išlaiko, tai yra ne ji, ne pati, bet jos tauta priversta visus pašerti, štai ir tu dabar šeri, nors ir nesi  jos tauta, tu svetimšalis, Liedtkė suteikė tau pravardę Legionier, tremtinys, ištremtas iš tėvynės, bet tai visai kita istorija, milijono žmonių, kurie paliko LT, istorija. ne, taip nevalia sakyti šeri, tu nupirkai  bandelę ir žalios arbatos, tai tėra gailestingojo samariečio gestas, tiesiog tau pagailo to vaikio arba tu tareisi perskaitęs tame žvilgsnyje prašymą jį pamaitinti, nors dabar matai, kad jis nelabai ir išalkęs, kramto kažkaip nenorom, galiausiai paliko didoką kąsnį ir papurtė galva, atseit, nenoriu, tu nustebęs, spoksai į nebaigtą bandelę ir nežinai, ką su ja daryti, gal suvynioti į servetėlę. bet vaikas jau pakilo ir tu eini iš paskos, jūs lauke, nori tarti jam tschuss, bet berniukas apsigalvojo, nepasišalino weg, apsisuko ir eina. eina šalia, tu klausi, kur jis gyvena, iš pradžių vokiškai, tyli, paskui angliškai, matai, kaip jis sukluso, anglų kalba, matyt, jam pažįstama ar bent jau girdėta, bet vis tiek tyli. nežinai, ką daryti, kur jį palikti. arba vestis su savim? ne, tai kvaila mintis. arba priduoti policijai, tik kur ją rasti, dar nepažįsti visai šito miesto. jūs sėdit ilgai ant suoliuko, beprasmiškai kramtai nebaigtą bandelę, kurią vis tik pasičiupai nuo stalo, tau reikia eiti, kvaila situacija, ir kodėl  tu užkibai už to žvilgsnio,  kiti juk neužkibo, o tau visada taip sekasi. stojiesi ir eini, jis lyg ir lieka, sužimba viltis, bet. o ne, girdi  žingsnius už nugaros, dabar jau greta.
 
Jakovas aiškina, kur reikia sustoti, taip, galima ir čia, bet geriau dar metrą į priekį, tada invalido arba vaikiškas vežimėlis, jei toks bus, kaip tik galės įvažiuoti per vidurines duris . na, gerai, langsam, o albanas, dar nežinai jo vardo,  priduria angliškai: step by step, su laiku visko išmoksi, Jakovas pritaria, tu, aišku, jam padėkoji, danke, taip reikia, čia visi žiauriai mandagūs, dėkoja ir sveikinasi, ir būna nepakenčiamai malonūs. Kaip ir graikas viešbutuke, kuris pasakojasi atvykęs iš Švedijos, Graikijoje nėra darbo,  ten jam labiau patikę, bet, ką darysi, dabar atsidūrė Deutčėse, tikriausiai perduoda graikiškos virtuvės ypatumus  vokiečių savininkui, kuris kreipiasi į tave tovarišč, iš pradžių lyg ir bandei aiškinti, kad nesi rusas, bet paskui, pamatęs, kad tai nepadeda, numojai ranka ir pats ėmei jam prisistatinėti:  ja, ich bin tovarišč,  jis malonus, be galo stengiasi atrodyti draugiškas, ir šaukia ant viso restorano, nors jame nėra žmonių, bet gal kad girdėtų virtuvėje:  eine Suppe fur meinem Freund, o tu gręžiojiesi nustebęs, kada spėjote susidraugauti, ir supranti, kad tai tik fonas, gero tono ir gerų santykių palaikymas, juk kvaila ir nesuprantama būtų  bet kur vakaruose, jei imtum dėl kiekvieno žodžio įsižeidinėti, ten žmonės gyvena kiek kitaip, nors iš esmės yra tokie patys, kaip visur, nori gerai pavalgyti, gerai praleisti laiką ir kad mirtis niekada neateitų, to nori visi gyvūnai, žmonės – taip pat.
 
Jūs įeinat pro galines viešbučio duris, tu pridėjęs prie lūpų pirštą, suprask, niekas neturi jūsų matyti, vaikas linkteli, suprato, ir jūs jau viduje, Zimmer nummer sechs. Zimmer labai mažas, vos aštuonių kvadratinių metrų, viengulė lova prie sienos prieš duris, prie lango mažas šaldytuvas, virš jo prie sienos pritvirtintas 51 įstrižainės televizorius, kurį iškart įjungi, kad prislopintų garsus, sklindančius iš sechs į išorę, dar mažas Badzimmer su dušu ir WC. kur jį guldyti, neišmanai, bet palikti gatvėje, kai lauke dar tik nulis, atrodo menkai humaniška, gal kažką patiesti ant grindų šalia lovos? taip bus geriausia, o kol kas nukreipi jį į dušą, juk nedažnai  gauna juo pasinaudoti. tuo metu pats ištrauki iš šaldytuvo kuklius likučius: vaisinį jogurtą, sultis, šokolado plytelę, gaila daugiau nieko nėra, išverdi arbatos nelegaliai laikomu arbatiniu, nes vokiečiai aiškiai užrašė kambario taisyklėse, jų yra tik devynios, ne dešimt, kurios kabo prieš lovą ant sienos, gražiai įrėmintos, lyg būtų da Vinčo paveikslas:
 
3. Das Kochen auf dem Zimmer ist verboten.
 
todėl arbatinį visada dedi į lagaminą  juk nekraustys tvarkydami kambarį  su rūbais, kurių turi nedaug ir tai gerai, nes spintos nėra, tik kabykla šalia lovos, ant kurios pakabinti gali nebent striukę, o tada grįžta berniukas, jis vėl apsirengęs, pasiūlai jam vaišes, kurios greit baigiasi,  gesini šviesą ir guliesi į lovą, negi užleisi jam, tegul džiaugiasi tuo, kad ne gatvėje. girdi, kaip jis rangosi tarp skudurų ant grindų. neištveri savo žvėriškumo ir galiausiai, uždegęs šviesą, sutaisai vietą ant lovos prie savo kojų, dabar jūs gulite galvomis prieš kits kitą, ir tai yra visai neblogai, tavo sąžinė nurimo, tu nepalikai vaiko nei gatvėje, nei ant grindų, tu humanistas.
 
Tu nebegalvoji, kiek dienų praėjo, neatseki laiko, nes vieną dieną buvo vasariškai šilta, o jau kitą – žiemiškai šalta, bet juk taip nebūna, gamta nuosekli, vadinasi, kažkas negerai su tavo galva, molekulių chaosas, betvarkė, šokinėjimas iš vienos laiko juostos į kitą, šuoliai po metų laikus, apie dienas gali visai pamiršti – bet kuri gali bet kada išdygti prieš tavo duris.
 
Arba langą.
 
Ir trys tylūs stuktelėjimai nė kiek tavęs nenustebina, tu lyg laukei šito, nors tą rytą, kai išėjai anksti su berniuku,  o gal tai buvo ta pati diena, iš kur tu gali žinoti – tai buvo orų ar metų laikų permaina?, negalvojai dar kada nors jį sutikti, juk pinigų davei pakankamai, dešimt eurų – neblogai tokiam vaikui vienai dienai, o paskui – jau ne tavo reikalas, padarei viską, ką ir turi padaryti  humanistas. bet vis tik apsidžiaugi,  juk, aišku, kad tai jis, kas būtų daugiau?, net ir suprasdamas, kad tavo humanizmas galbūt paskatino jį savanaudiškai pasinaudoti tavimi, ir jeigu net ne to atvykai čia, nešvaistyti kiekvieną kartą po dešimt eurų bet kuriam sutiktam sirų ar libių, das ist richtig?, vaikigaliui, visų neišgelbėsi, neverta  dėtis altruistu, tačiau išbėgi tuoj pat laukan ir, pridengęs savimi, tyliai įsivedi vaiką vidun.
Tu nebegalvoji, viena ar daugiau dienų praėjo, totalus atšalimas, galėjo ir visa savaitė prabėgti, tau terūpi, kur eis jis tokią naktį, tad tik paimi  rūbelius, kuriuos jis nusirengia, ir sumeti po dušo srove, kad išskalbtum, jam gi atiduodi savo pižamą, kurioje tas paskęsta, o kai grįžti, viską rankomis ir muilu ištrynęs ir išdžiaustęs ant gyvatuko, randi jį miegantį toje pat vietoje, kurią aną naktį jam paskyrei – prie savo kojų.
 
Nebegalvoji net ir apie tai, ką pasakytų graikas, dabar tave pamatęs, supranti, kad atlikai humanisto pareigą, bet, nors užmušk, neprisimeni, nuo kada tapai humanistu, manai, kad tai ne taip ir svarbu, tiesiog jauti, kad esi pašauktas gelbėti sirų ar libų, vielleicht das ist richtig?, berniuką ir vėl ramia sąžine užmiegi galva priešais galvą.
 
Nebegalvoji apie laiką, praleistą  Deutčėse, bet pastebi, kad jau nesunkiai sukinėjiesi savo aštuonių kvadratinių metrų urve, nieko neužkabindamas, nenuversdamas ir nesukeldamas bereikalingo garso, galinčio prižadinti berniuką, išmokai apsisukti apie savo ašį kaip baleto šokėjas, tau jau nebereikia pusės žingsnio į šoną, kad padarytum posūkį, ne, tavo judesiai tiksliai apskaičiuoti, prisiderinę prie erdvės, žinai viską, kas kur padėta ir kas gali nuvirsti, kaip kad buvo pirmosiomis dienomis:
 
ėmei striukę, užkabinai ja ant staliuko po kabykla pastatytą metalinį puodelį, gavai jį iš budistų prieš keturis ar penkis metus, kai vežei juos į kažkokį festivalį Lenkijoj, gerai, kad buvo tuščias, bet jis krito žemyn ir garsas buvo toks, jog atrodė, lyg vyktų mušamųjų muzikos bienalė;
 
arba norėdamas patraukti kėdę, kadangi vietos viskam verkiant trūko, parvertei arbatinį, nes laidas per trumpas pastatyti jį ant stalelio, vanduo išsiliejo ir sušlapino kojines, numestas ant grindų, ir taip toliau;
 
ne, dabar tu judi tyliai kaip katė, kaip japoniška nindzė, jokio pašalinio garso, užkaiti arbatinį, paruoši bandelę su razinomis, nulupi bananą ir viską padedi ant lėkštės, pats tuo tarpu nusiprausi ne po dušu, pasitenkini kriaukle, kad būtų tyliau, ir tik tada pažadini vaiką, pirštą prispaudęs prie lūpų, jis ir nesirengia rėkti, atsargiai prisėda prie kėdės, ant kurios sudėti pusryčiai, jis lygiai toks pat atsargus, kaip ir tu, spėji įvertinti, bet neleidi jam iškart valgyti, imi už rankos ir trukteli jį į vonios kambarį, nors jokios vonios ten nėra, parodai, kad šepetuku, tavo šepetuku, kito nėra, išsivalytų dantis, be viso ko, dar užsiimi auklėjimu arba manaisi supažindinąs berniuką su asmenine higiena! kaip pedagogiška iš tavo pusės,  beveik Pestalocis, pats, aišku, lieki nevalgęs, nes puodelis vienas, o virti iš naujo nėra kada, dar pagalvoji – reiks nupirkti papildomą svečiams, pasiguodi, kad kažkur vis tiek gausi kavos iš automato, ir atsisveikini gatvėje, bet nesusilaikai nepadavęs dešimtinės, ei, kas su tavim darosi, žmogau, ar tikrai turi kiekvieną kartą atskaičiuoti po sumą? per mėnesį susidarys trys šimtai, o jeigu jis atsives dar draugą po tavo labdaringo pasirodymo, gal jis sugalvos, kad turi kelis maišus pinigų ir gali išlaikyti dykai krūvą pabėgėlių, kur juos guldysi, ar neturėsi pats miegoti ant grindų, užleidęs lovą kokiem keturiem penkiem vaikigaliam? bet nuramini save, kad tai tik vienkartinis geraširdiškumo priepuolis, greičiausiai daugiau tas vaikas ir neateis, oras kaip tik atšilo, galės miegoti kur nors gamtoje, tačiau patikėti tuo pačiam darosi kažkaip sunku.
 
Gamta tikrai pašėlo, kita vertus, greičiausiai tai tiesiog tavo molekulių, ląstelių, protonų ir neutronų problema, ko gero, šie mažieji išdykėliai sumainė tavo makaulėje dienas, Deutčėse gamta nedrįstų taip juokauti: vieną dieną vos keli šilumos, kitą net dvidešimt laipsnių pliuse, o  trečią jau vėl tik dešimt, lietus ir kruša, naktį, be to, minus vienas, neįtikėtina, vokiečiai su tuo jokiu būdu neapsikęstų, jie tikrai kažką sugalvotų, įvestų tvarką, vadinasi, kažkas nutiko tavo galvai, viskas joje susimaišė, tu kažką painioji, gal net viską, esi nepatikimas, būtinai turi kreiptis į gydytoją, čia jis pagarbiai vadinamas der Artz, pagarba slypi arikelyje der.
 
Bet tu negalvoji apie orą, metų laikus, kažkodėl tau tai ėmė neberūpėti, visą laiką, ne, ne laiką, nes laikas atsiskyrė nuo tavęs, tik kažkurį tarpsnį, bet jis pakankamai ilgas, tau atrodo, taip, atrodo. atrodo, kad tu negali jo pamiršti, to siro/libo ar libio, mėgini spėti, pasirodys dar kartą ar ne, tu ir nori, ir kartu bijai prisirišti, supranti, kad tai kvaila, tačiau širdis linksta prie kito žmogaus, tegul ir vaiko, tegul ir kitakalbio, bet juk tai žmogus, kuriam reikia pagalbos arba tų dešimt eurų, vistiek, jei tu gali, kodėl neturėtum padėti, juk kada nors gal tai pasės ir jo širdyje kažkokią gerumo sėklą, ir jis gal tada kažkam padės, uždara grandinė, ratas, bet geras ratas, ne kažkokia kaustanti grandinė, o šiltas, pripildytas gerumo, atjautos ratas, gelbėjimo ratas; taip tau piešiasi galvoje.
 
Negalvoji ir apie dieną, kaip ją praleisi, kaip ji pasibaigs, mėgstamiausias paros metas nei iš šio, nei iš to staiga tapo vakaras, anksčiau labiausiai mėgai rytą, kai prabusdavai anksti, permesdavai mintyse dienos tvarkaraštį ir pasiruošdavai jį įgyvendinti, malonu būdavo žinoti, kad esi pasirengęs visiems netikėtumams ir, nepaisant jų, vistiek viską įveiksi, būdavai užtikrintas, pasitikėdavai  savimi, dabar gi tau nelabai rūpi diena ir visi jos reikalai, lauki vakaro, to meto, kai akys ims dažniau markstytis, žiovulys atstos pokalbį su kažkuo, tau nebereikia dialogų ir monologų taip pat nereikia, nerūpi tiesos arba prasmės paieškos, tu pasitiki savo organizmu, žinai, kad jis nueis tokį kelią, koks jam yra skirtas ir nesvarbu kiek tai truks, laikas nustojo tau galios, tai gali įvykti ir šią naktį arba kitą, atsiduodi likimui ir padedi galvą ant pagalvės, nespėliodamas, ar ryte ją ten ir rasi.
 
Dabar kaip tik tas metas ir jau galėtum dėti galvą, bet susilaikai, dar turi palaukti, trys stuktelėjimai į langą, štai ir jie, viskas kaip įprasta, tu išeini į lauką, pridengęs savimi įsivedi į Zimmer sechs, ruoši arbatą, jis jau įsmuko į tavo pižamą, net nespėjai to pasiūlyti, ką gi, vaikis apsipranta, mėgini dar pratęsti pedagoginę praktiką ir paskelbi dvi genialias frazes 1. Du musst Deutsches lernen; 2. Du musst in die Schule gehen; šioj vietoj jauti, kad pasiekei savo  galimybių lubas, ir užbaigi pasirodymą kukliu Gute Nacht, į ką siras gal pirmą kartą prabyla labai aiškia vokiška tarme Nacht, ir jūs užmiegate galva prieš galvą, tiksliau, mėgini užmigti, bet sekasi nelabai, o po kurio laiko įvyksta persikraustymas, jis persikelia šalia tavęs, tau už nugaros, apkabina tave, jauti prie savęs prigludusią savo pižamą ir tik tada tavyje viskas nurimsta ir kietai užmiegi.
 
Ryte, kaip įprasta, nepamiršti suteikti dešimties eurų socialinę pašalpą ir atsisveikini iki vakaro, net neabejoji, kad rūpyba dabar tęsis neapibrėžtą laiką, sąžinė rami, esi visa kuo patenkintas, tu ne vienas ir tai šiuo metu atrodo svarbiausia.
 
Diena net nepastebi kaip pralekia, nepastebi net ką tau sako Jakovas, jis kalba kaip visada tūkstantiniais sakiniais ir jau nebeklausia  du verstehst?, kalba savo malonumui, kalba, kad kalbėtų, ir tau tai irgi tinka, linkteli  kas dešimt sakinių galva ir pokalbis arba monologas yra įmontuotas į ritminę formulę – dešimt sakinių, linkt, vėl dešimt sakinių, linkt ir taip toliau, jūs puikiai susigroję.
 
Vakaras šiltas, todėl tu nelauki trijų stuktelėjimų į langą, sėdi ant suoliuko lauke, paukšteliai čiulba, tau gera sėdėti, greitai temsta ir netrukus turėsi gultis, bet vaikis kažko vėluoja, niekis, galima ir palaukti, maža kur užsilaikė, bet kažkurį momentą suvoki, jog negali sėdėti iki vidurnakčio, antraip neišsimiegosi, tad eini į vidų, vis tiek išgirsi stuktelėjimą, tris stuktelėjimus ir tada prisikelsi. bet gali ir visai neateiti, topteli mintis, ir kažkodėl ji tau pasirodo nemaloni, nors ką galėtum padaryti? nieko, toks gyvenimas, gali atsitikti kartais ir taip, kad jis ateis ne kiekvieną vakarą, jūs nesat vienas kitam niekuo įsipareigoję, tai normalu, ramini save ir mėgini užmigti, bet jauti, kažko trūksta, galų gale taip ir neišsimiegojęs keliesi paryčiui į darbą, kankinamas neramių minčių.
 
Galiausiai jau nebegalvoji, kiek dienų praėjo, tik žinai, kad visą tą laiką tau žiauriai maudė paširdžiuose, jautiesi apviltas, gal net apgautas, kartoji sau kaip visada, taip tau ir reikia, tik įsitrauk į ką nors, ir, žiūrėk, tai kažkur dingsta,  kartais, beje, šmėsteli mintis, o gal kas nutiko?, bet tuoj nuveji ją šalin, per dažnai kartojosi tavo gyvenime panašios pabaigos,  dediesi daugybę kartų buvęs paliktas ant ledo, tad tik neri į savigailą, kaip visada tokiais atvejais, kol kažkurį vakarą per žinias išvysti savo sirą, negyvą.
 
Iš pradžių nieko nesupranti, tik apsidžiaugi, kad nebuvai apgautas, kad tavimi nepasinaudojo, kad gal, jei ne ta nelaimė, net nežinai dar kas nutiko, vaikis būtų kas vakarą ėjęs pas tave, net apsiverki iš džiaugsmo, paskui staiga suvoki, kad jis nebegyvas, ir apsiverki iš skausmo, ašaros vis tiek pat tokio paties sūrumo, gaila reportažas labai trumpas, supranti tik tiek, kad rastas ežere, tada samprotauji, kad nepaskendo, nes gi per šalta maudytis, ir kūnas su rūbais, juos atpažįsti, esi skalbęs, vadinasi, maudymasis natūraliai atkrenta, kas gi eina maudytis apsirengęs, dar rodė kaklą, greičiausiai skelbė, kad buvo pasmaugtas, o po to įmestas į vandenį, tai siaubinga! niekaip nepajėgi to suvokti, juk tai tebuvo  mažas silpnas padarėlis, kodėl reikėjo jį kažkam žudyti, dėl tų dešimt eurų? absurdas, negali gi taip žemai žmonės kristi.
 
Kitą rytą darbe sužinai daugiau, Jakovas, Liedkė dar keli aptarinėja, Jakovas man išverčia, kad rastas berniukas vertėsi prostitucija, ko gero, koks nors senas asilas nenorėjo mokėti ir pasmaugė vaiką, pedofilija čia įprastas dalykas, jauti, kaip viskas aptemo, turi skubiai atsisėsti, bet visas kėdes apsėdę vokiečiai, tad kaip galima lėčiau nupėdini į tualetą, rieškučiomis užpili vandens sau ant veido, vanduo susilieja su ašaromis, be garso krūpčioji, nebegalvoji, kiek dar turi minučių iki išvažiavimo, įkyriai ima lįsti mintys apie tavo paties saugumą, ar jūsų kas nors neužmatė, ar neteks tau pačiam aiškintis, kokiu tikslu vedžiojaisi vaiką į savo kambarį, bet čia net ne kambarys, sakys tau tardytojas, nėra ir antros lovos, tikiuosi, neneigsite, kad miegojote kartu, o dar mokėjote jam pinigus, už ką? Nepradėsite gi aiškinti, kad šiaip, iš gailestingumo, teisme jumis niekas nepatikės, geriau prisipažinkite iš karto, tai palengvins jūsų kaltę ir gal padės sumažinti bausmę.
 
Tokia kurioziška eiga piešiasi tavo galvoje ir neišmanai, kaip elgtis, pačiam eiti į policiją  ar laukti kažkokios atomazgos – jei pats, ką ir kiek sakysi, visą tiesą ar tik dalį, be to, negebėsi vokiškai viską paaiškinti ir nežinosi taip pat, ar teisingai išvertė tavo žodžius vertėjas, o kadangi atėjai pats, greičiausiai visi galvos, kad tu žudikas, kuris nusprendė prisipažinti, ir neišvengiamai turės tavo adresu išankstinį nusistatymą, nes nekaltas žmogus nevaikšto šiaip kažką pasakoti, kažkokią nesąmonę apie gailestingumą, viengulę lovą ir neturėjimą blogų ketinimų, tai skamba pernelyg idiotiškai, tad nusprendi bet kokiu atveju nekišti galvos į kilpą.
 
Labiausiai susidraugauji su Nestor iš Kolumbijos, jis nepaprastai draugiškas, net per daug, tu prie to nepratęs, bet galų gale pasidarai sau išvadą, kad kolumbiečiai, ko gero, arba šaudo vienas kitą, arba myli, tokia šalis; jis atvykęs čia dar tik prieš porą metų, o štai kubietis Chorche, kuris tau taip pat malonus, atvyko dar į demokratinę Vokietiją, į kitokią Fidelis ir neišleisdavo, ir kaip tik tuo metu griuvo Berlyno siena, Kastro to nenumatė, todėl tikriausiai jam beliko tik nagus nusigraužti, kad prarado potencialų komunistą, o šis labai greitai apsiprato su kapitalistine sistema ir gimtajai salai atsuko nugarą; dar yra keli rusai, bet šitą rasę tu puikiai pažįsti ir laikaisi šiek tiek atsargiai.
 
Net nepastebi kuriuo momentu iš naujo atrandi laiką, molekulės chaotiškai vėl suėjo į visumą, grįžo iš kažkurių galaktikų, ir tu fiksuoji pavasarį, pavasaris atsiskleidžia prieš tave visu žalumu ir kvapais, tu kone kraustaisi iš proto, taip visada būna pavasarį, vaikas jau kaip ir užsimiršo, jį nustelbė paukščių trelės, apie jį niekas nebekalba arba tu negirdi, nes žiūri tik Eurosportą, visada buvai pamišęs dėl sporto, tu nesveikas, nors ir atrodai sveikai, be to, jau nebegyveni viešbutyje, tai dar labiau atitolino tave nuo siro ir to, kas buvo, tau išnuomojo butą centre, trečiame aukšte iš keturių, bet taip tik vokiečiai sako, iš tikro butas ketvirtame aukšte ir niekas tau neįrodys kitaip, juk tu matai savo langus, jie yra ketvirtoje eilėje nuo apačios, o virš tavęs yra dar eilė langų ir ta eilė, skaičiuojant nuo apačios, penkta, taškas, butas šalia parko, tu kasdieną po jį bėgioji, o vasarą, ji irgi nerunka ateiti, nubėgi ligi ežero ir ilgai jame plaukioki, tu gi pamišęs dėl sveikatos, tu toks sveikas, kad niekada nemirsi.
 
Kažkurį vakarą, vasara jau tikrai įpusėjo, dėl to nėra jokios abejonės, juk molekulės sugrižo į savo vietas, tu ilgai negali užmigti, lyg kažko lauktum, bet iš tiesų neturi ko laukti, tai jau praeitis, baigta, ir vis dėlto neužmiegi, arba tik tau taip atrodo, sąmonė būdrauja, kai staiga labai aiškiai išgirsti tris stuktelėjimus į langą, bet to negali būti, trečias aukštas, tai yra ketvirtas, tu jau painiojiesi, net jeigu ir trečias, kas gi belsis taip aukštai tris kartus, bet neiškenti ir pribėgi prie lango, plačiai atveri jį ir matai prieš save berniuką, jis tvyro ore, gal tik keli žingsniai nutolęs, gal net ne ore, o medyje, juk namas prie parko, tiesi ranką link jo, visas pasvyri ir krenti, krenti, skaičiuoji aukštus krisdamas, kritimas labai lėtas, beveik kaip skrydis, suskaičiuoji iki trijų, bet juk ketvirto skaičiuoti ir nereikia, nuo jo prasidėjo kritimas, vadinasi keturi aukštai, po velnių! dar pastebi, kad visi langai tamsūs, tik vienur kitur dega šviesa, paskui atsigauni jau gulsčias, beveik nieko nejauti, tik matai atvertą langą ketvirtame aukšte, ne trečiame, ir jame tavo berniukas, toks koks buvo parodytas per žinias, vis tik nebegyvas, supranti, kad ir tu tuoj toks tapsi, nes nejauti skausmo, prakeikti vokiečiai šaligatvį dėl grožio išklojo akmeninėmis plytelėmis, su tokiais atsikišusiais kampais, labai gražu, bet kristi ant tokių plytelių yra tikras vargas, tai ne asfaltas, kuris gal net įdubtų nuo smūgio ir suminkštintų pasekmes, gal net būtų galima kažkiek pagyventi, kad ir nesveikai, kad ir vežimėlyje, tau norisi dar pagyventi, norisi į kažką įsikibti ir nepaleisti, užčiuopi tik plyteles atsikišusiais kampais, jos iš tiesų gražios, tamsiai rausvos, net kraujo ant jų nebus matyti, dar šiek tiek pabūti, bent minutę, bet vokiška kokybė, būk pasveikintas, garantuoja mirtį. Ir ačiū Dievui!