Kartais mintys ateina iš niekur,
Jos ir judina, budina, lenkia,
Kad paslėpčiau nuo saulės slieką,
Kad padėčiau į šalį lanką...
 
Jų nebūtų, nejaustume rankų,
Joms taip reikia polėkio švento,
Kad ant stalo kvepėtų blynais,
Ir skani arbata lyg šventė.
 
Nežinia, kur jų buveinė,
Nežinia, kas jas mums dalina,
Kartais juodos, piktos ir pilkos,
Kartais krinta kaip koks skanumynas.
 
O mintie, būk švari lyg šaltinis,
Nukeliavęs tūkstančius mylių,
Ir kiekvienas, tavęs paragavęs,
Būt pasotintas potyrio gyliu..
 
Mintimis mes galim kalbėtis,
Tai, ko žodžiais ištarti negalim,
Skrieja mintys lyg pasakų fėjos,
Gal nuskaidrins kažkieno dalią.