Kiek daug gyvenime tokių dienų,
Kai laikas lauko akmenim pavirto...
Ir tik todėl šiandieną gyvenu
Aš ant asfalto pilko, tačiau tvirto.
 
Nebejaučiù, kaip teka po žeme
Povandeninės upės – skaidrios, vėsios,
Tuo vandeniu, kuris galbūt mane
Vėl išplukdys į tikrą dienos šviesą.
 
Kur visko bus – ir meilės, nevilties,
Kur saulė degina, rūkai apgaũbia,
Kur džiaugtis reikia, reikia ir kentėt,
Kur Viešpačiui ne vien tik žmonės klaupias.
 
Ten nėr balkonų, plastiko gėlių,
Nėra vitrinų veidrodžio skaidrumo.
Nieks neatims akimirkų kelių,
Kad jas vėliau sudėtų bendrai sumai.
 
Minutės sklęs kregždè, galbūt drugiu,
Sekundės plauks tarytum aukso žuvys
Ir stiebsis ąžuolai tarp kadagių –
Spygliai įdurs, jei remsiuosi užkliuvęs.
................................................................................
 
Raudonas mano kraujas nulašės
Saulėtekiu virš paskutinio miško.
Ir sukukuos gegutė ant pušies,
Kad jis ne véltui ant šios žemės tiško.
 
2018 m. balandžio 26 d.