Vyšnios! Vyšnios! Ir saldumas vėjo!
Gal mane į praeitį grąžins?
Juk mylėjau, vasarą mylėjau.
Ar mane mylėjo ji? Kažin...
 
Buvo tai seniai. Menu kaip vakar –
Glaudėsi šilta tokia, švelni...
Bet tylėjo – liūdnos žvelgė akys –
Geso saulė upės vandeny.
 
Tik sutemus žodžiai išsibarstė:
Pievoje – rasa, vė̃suma – širdin.
Netikėjau... Vėjau, gal nukelsi
Vasaros minutei? Likčiau ten. Girdi?!
 
Juk juntu dar skonį šitų uogų,
Juk matau, kaip rausta ant šakų...
Tik nuskinti jų jau nebemoku.
Ar ne taip aš jas dabar renku?
..............................................................
 
Vyšnios... Vyšnios... Vasara išėjo.
Vėl ateis, tačiau nebepažins.
Vietoj sodo – vaismedžių alėja,
Žydi kaip kadaise jie...
Kažin...
 
2018 m. balandžio 26 d.