Aš prisimenu
Tavo kvepiantį kūną,
Susimaišiusį su ryto rasa,
Ant žolės rankos suposi
Pynėsi,
Ir alsavo žemė vėsa.
Krito
pušys
Į tolumą tolumą...
Šaknys laikėsi smėlyje,
Laikėsi...
Nepaklausei, kodėl neatėjo
Praeitis – kaip žavi vėjavaikė.
Nedrįsai,
O gal nenorėjai
Atsimerkti prieš mano akis –
Krito pušys,
ir šaknys dejavo
Svaigulingame šokyje vis.
Nusirito
Ir nubangavo,
Kaip cunamis pakėlęs vis nešė
Jausmus...
Tik žolė, tik jos lapai
Lingavo,
Pragiedrėjo net pilkas
Dangus.
Tu manei, kad tai buvo
Tik pušys...
Kad tai buvo sapnai
Išgalvoti,
Tarsi ledas
Įlūžęs, įtūžęs,
Ir paskęsti ėmei  tu
Bijoti...
Smėlis biro, kaltės
Nesuradęs,
Svaigo mintys
Nuo atviro gūsio,
Aš prisimenu
kvepiantį kūną,
iki nuogo kaltės
atvirumo....

r. r.