Kaip kartais viskas viskas ima nusibosti –
Metų laikai, kurie tarytum rato stipinai vienodi,
Ir tavo pažadas –
Kartu su priešpilniu miegoti,
Blakstienas sulipinant.
Bet nesudedi nė bluosto.
Todėl kuities savy –
Išlukšteni, nutildai,
Lukštus ant pusmėnulio išbarstydamas...
Aprimo.
Bundi...
Griebi seniausiai išbandytą ryto grimą –
Sluoksniuoji odą, kad, neduokdie, saulėj nenusviltum.
Ropšties į kiaurą valtį, kiek gali irkluoji –
Greičiau stipriau, greičiau stipriau...
Nes juk gali nuskęsti.
Nors aplenki salas ir seklumas, bet kokią brastą –
Išties, tenai išlipęs, eitum vos sušlapęs kojas.
Galbūt išeitumei.
Tačiau para sulaiko.
Dar rūpestis – o jeigu ji į kitą pusę suktųs?..
.....................................................................................................
Grįžti suplukęs (ar veikiau tarsi su asla plūktas?)
Į savo pažadą,
Kurio pačiam visai nereikia...
2018 m. balandžio 25 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-04-26 03:32:03
Kartais taip būna gyvenime. Neklusnus ir užsispyręs, kaip ožys.