Bova gražos vakars, aš siediejau kombarie ėr stebiejau sava auksėnės žovelės, linksmā beplaukiuojontės akvarijomė. Va, vėina ėškėlst i pavėršio, pliaukštelie oudėgelė ė, nosėtvierosi uora borbolieli, viel paner i dogna. Tou tarpo ontros „karuosioks“ ėiškuos maista žuoliū tonkomīnė. Linksmā anodom dvėjau: maists padouts, švaros giel vondou – ėrgi, aplinka poiki, vuo kompanėjė palaika tunts sraigiu. Ruoduos, nieka ė netrūkst. Bet tou muomėnto mona mintīs pakrīpst kėta linkmė... Vuo kāp so laisvė?
Laisvė... Šiuo dalīka neėmanuoma apėbriežtė. Kuožnos laisvė ėsėvaizdoun kėtēp, vuo kas keistiausē, nier tuokiuos būtībės žemie, katrā nereikietom laisvės... Šėt, muokinīs sied pri stala ė dėrb pamuokas. Bedėrbdamas svajuo aple laisvė – atuostuogas, nikuokiū nomū darbū, nikuokiuos muokīklas, vėsa dėina kopėna laisva čiesa... Vuo kalėnīs. Anuo laisvė – pasaulis ontruo posie gruotu, paleidėms tėn onkstiau nomatīta termėna.
Keliauninka laisvė – svetėmas, da neaplonkītas šalīs ėr galėmībė i anas papoltė; šonėis laisvė – nosėtaukėms nu lėnciūga, kanarelės – palėkts atėdarīts narvielis, patrijuotou – neprėklausuoma Teivīnė, žovėi – slėiks be kablioka ė daug daug vondėns, žvierīs zooluogėjės suodnė truokšt būtė nevaržuomė žmuogaus, nuors jau ėr būtom gėmė nelaisvie.
Pasėtaika žmuoniū, katrėi diel tuo nedėdėlė stebukla būn pasėrīžėi bet kou padėrbtė, net atsėsakītė kėtū gīnėma teikamū maluonumu. Pavīzdiou, netuolėj mona nomū gīven viens tuoks žmuogielis, vėsū vadėnams Mažīlio. Ons par dėinas slompėnie gatviems, londžiuodams pu svetėmus kėimus. Ons geriau būn pasėrīžės gīventė skordė, kėstė šalti ė bada, bet ne bėnt biški pasėdarboutė ėr ožsėdėrbtė pragīvenėmou, nes, anuo galva, darbs varža anuo laisvė.
Mon atruoda, kad diel laisvės rēktom elgtėis pruotingā. Kad ėr mona augintėnės žovelės. Jegu aš anas paleisčiau i prūda, anuos neėšgīventom. Žūtom nu par dėdėliuos laisvės duozės... Vuo gal geriau žūtė laisvam, negu gīventė nelaisvie?