Augou nuošaliam vienkiemi – artie nebuva mona bendraumžių, jaučiaus laby vieniša. Tigi toji diena, ki moma kvartuki parneše gyvu pūkuotu kamuoliuku, topa didžiausia mona vaikystes švinti. Tų juodu, baltom kojam šuniuku pavadinou Čiūčiala, mat aš jį čiūčiuodavou migdydama sova glaby. Makinau jį užlipti skadais in gonka, bovytis su pudbela ar kavotis… Ki aidavu makyklan, onas kas rytu mani palydėdava, a papiet vėl laukdava manįs in kalniuka. Mon volgunt, onas tupėdava pa stalu, padėjįs golvu mon in kelių: vienas kųsnis sau, kitas – prieteliui. Moma bordava mani, kad aš jį pestinu, ale... Visur aidavam ir žaisdavam rozu. Teip smagi bežaidžiunt, prajėja ir mona vaikyste…
   Išvažiovus mokintis in didmiestį, mūsų ryšys išlika. Mon nereikėja pranešt namiškiams, kadu grįšiu – tų žinoja mona prietelis kiemsargiukas. Būdava, kad aš pati iki paskutines minutes nežinoju ar važiuosiu toj subotoj namo, ar suspėsiu in paskutinės kancesinės. A va, mona prietelis žinoja! Tų dienu, na pat unkstaus ryta, Čiūčiala ju tupėdava in kalniuka, insistebeilijįs in keliu, tuo pačiu tų žinių pranešdamas namiškiams. Ir onas ni roza neapsgova! Ni roza nelaukė manįs panedelniki ar kakioj seredoj. Tas šarončius, pamotįs mani begrįžtunčiu, lėkdava kaip strėlė, a pribėgįs apsukdava kelis ratus didžiuliu greičiu ape mani ir apspakajinįs išdidži žingsniuodava pre šona.
  Vienu šviesiu vosaras noktį, grįždama iš vakaruškų, mačiū, kaip mona keturkojis prietelis lūkuriava manįs pre namų. Pamotįs, kad grįžtu ne viena, dinga atšlaimi be jakio garsa. Ale ki pasėdėjus in priska, atsisveikindamas berniokas pabrobavojo mani apkabint, staiga jis suakmenėjo ir keisty sudejova. Iš pradžių aš nieka nedasgadojou... Pasroda, pavyda scenu iškėla mona Čiūčiala – ilgoky prisiėja jį inkalbinėt, kad paloistų bernioka kelnių klešnį. Vėliū tas berniokas mani šakdindava, ale lydėt nebesisiūle – per daug rimtu sargu turėju namie... Nu ir kelnes anais laikais buva brungus doiktas.
  Ėja mety... Mona prietelis pasena, apkurta ir vis blogiū bemote. Onas pastikdava mani begrįžtunčiu, ale kožnu rozu vis arčiū ir arčiū namų. Vis trumpiū mani palydėdava ir išvažiuojunt. Vienu rozu išvažiuodama paglosčiu jom, gulinčiam in gonka golvu, a onas, kaip visadu, ištiese atsisveikindamas mon dešini letenu. Mačiū, kad lydėt manįs onas nebesruošia. Tik pakėla apsunkusiu sova golvu, pažiūrėja in akis ir staiga pamačiū, kaip iš jo akių pabiro ošaros. Supratū, kad ti paskutinis mūsų atsisveikinimas...
  Pa kelių denų namiški Čiūčialos sova būdoj neberoda. Noktį buva iškritis pirmas sniegelis, ti tėtis nesunki poseke jo sliedu. Vorgšas mona vaikystės prietelis, sukaupįs paskutines mocias, kildamas ir klupdamas, išslinka in paskutini sova kelioni – miškan...
 
        Atšlaimas – kiemas
        Apspakajinti – apsiraminti
        Kancesinė – autobusas
        Kavotis – slėptis
        Gonkas – veranda, priebutis
        Insistebeilyti – įdėmiai žiūrėti
        Klešnė – viena kelnių pusė
        Kvartukas – prijuostė
        Mocia – jėga
        Moma – mama
        Nedasgadoti – nesuprasti
        Pabrovoti – pabandyti
        Pestinti – lepinti
        Prietelis – draugas
        Priskas – priesvirnis
        Pudbela – kamuolys
        Skadai – laiptai
        Sliedas – pėdsakas
        Šarončius – išdykėlis