Aš tikiuosi, kad liksiu kaip žvirgždas tavajam bate,
Padala neįvardinta skalėj tarp
viskas ir
niekas,
Kaip smelkiąs geidulys žaismę nebaigtą tęsti ir tęst.
Kol žaidėjų aikštelėj sutemus nei vieno nelieka
Ir laimėjusių nėr, nugalėtų kartėlio – taip pat,
Tik, kur lietėsi kūnai, – saldinė peršėjimo sopė,
Tik dieniniais vaiduokliais minioj sutikimas apakt
Ir iš džiaugsmo šypsotis, šypsotis, šypsotis,
Kolei skruostai pasmikls, kol buitis nusileis už būties
Ir kol sieloje jausmas aušrojantis baugščiai sučirpaus,
Kol suprasi galop, kad ne Dievui, o man tu prieš miegą meldies,
Nes beeinant nuo žvirgždo daugiau nesikruvina zulinti pirštai,
Bet nuo visko per kartą staiga be šašų išgijai,
Nes tu mano herojus toj skalėj tarp
nieko ir
visko,
Nes šaknyjies many ir visai užmiršai, kur ėjai,
Virš dantytų miškų pasikėlusi saulė kai tviska.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-04-21 10:43:11
Niekada nereikia pamiršti, kad baugščiai čirpaujantis jausmas gali išaugti iki didelio.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2018-04-20 12:00:47
Nagi toks perliukas tas baugščiai čirpaujantis jausmas...