Vidūvasarys, koršta. Grėbjam šienų ti pakelai, kur šian čėsi pušėlas auga. Jau smagiai įdėnojį, visi ažušilį. O šėnapjūtai, žinok, rokunda, orai žinotė. Tai ar pa radijų paklausytė, ar kai kas dungaus, žolas ar paukštas gėsmas potroja, valyg to jir sužino, kaip ti bus toliau. Ir ataina Juza Bardaucko. Pro fėrmas, pokeli, tadu skersai kelalio ir jau mūsų lauki. Aina kėp ir storodamasis kelalin įcielyt, ale vis pokeli, dulkes kėldamas. O koršta, vėjo onei šlam. Juza jau iš vokaro pajėmįs, įsirpįs, kalbos pilnas, prokaitas jom iš po kepuras sunkias, kakta žiba. Jom galva dėl šėnapjūtai nesopa, yra kitų pričinių. Je su savo bobali teip toria:"Kų turas runkoj, to palais". Ale akvata gi žmogystai un susiedų atait, pasuturiot. Jir gimini preina. Rėkia Juza no tolo mono tatai:"Vynca, ka tu gudras, ėiji, koks gi rytoj bus oras?" Dulkės nosin lenda, ti prilimpa, gerkla perdžiūvus, marškiniai prė nugaros prilipį. Jieškot kai kokio gorgelio atsigėrtų. Gol ir gerai būt, kad palyt, ale do šienas nesuvažtas.