Kartais mes,  patys to nežinodami, nusiperkame bilietą į būtent tą traukinį, kuriame sutiksime bendrakeleivį, su kuriuo teks ilgai keliaut..O kartais, mes ilgai vieni važiuojame tuo traukiniu, vis prigludę prie lango, braukiame ant lango augantį rūką. Nes vis tikimės kitoje,  ar dar sekančioje stotelėje, pamatyti tą pasiilgtą bendrakeleivį , kuris netyčia išlipo kažkurioj stotelėj........Vienok, kokia tuštuma ir šaltis užplūsta laukiančiojo perone širdį, kai pro šalį lekia begalės traukinių  ir nė vienas nestoja. O keleivis,  vis nenustoja vilties, kad štai gal šis, už posūkio ūkiantis , bėgiais dundantis bus tas, kuris atveš jo pasiilgtą žmogaus siluetą . Jis bėgs, mojuos, lauks, kol traukinys sustos ir pro aprasojusį langą pagaliau išvys jį. Sėdintį  ir taip kantriai laukiantį . Pamatys jo akis, išgirs jo balsą......
..Ar patikėsi, kad šian traukinys sustojo būtent Toje Stotelėje/ ?  Dabar ir čia. Gal tikrai per stipri būna nuojauta, o galbūt , apgaudami laiką, tiesiog jaučiame tą būseną.

Prarasti sunku, bet praradimas išsaugo vidinius išgyvenimus, kurie išmoko eiti toliau,  savo bėgiais, savo kryptim, tai yra tęstinumas - siekių, darbų, minčių...Tai ir yra Gyvenimas. Kiekvienam su savo bilietu.
Negaliu žinot dar visos tiesos apie TĄ BŪTĮ, kurioje išeinama. Taip, nemeluosiu, labai to bijau. Labiau ne dėl savęs, o dėl pasiliekančiųjų. O gal aš mąstau neteisingai ir smarkiai klystu. Kas žino. Tik tikiu, kad viską atsinešame jau gimdami, augame su tuo, tik nemokame to suprast....

r. r. 2018-04-11