Kai rytą Dievas prausėsi –
Žemė surinko lašus –
iš jų išsirito boružė,
gėlės žiedas ir žmogus –
į Dievą labai panašus,
tik jaunesnis.
Dieną, girdžiu,
gėlės žiedas aidi –
viršum jo boružė skrenda –
net garsą pralenkia,
o iš paskos Dievas žengia
žmogaus pažiūrėti.
Bet užsigavo pėdą į akmenį.
Nustojo kietasis augti,
tapo minkštesnis.
Nuvijęs bėdą
žmogus jį prisijaukino
ir pasidarė girnas.
Mala jomis grūdus
ir juokiasi.
Tiek daug juokėsi,
kad net akys pridulkėjo.
Vakare vėl maldaus vėjo
duoti lietaus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-04-17 18:56:53
Išvada: visur reikalingas saikas.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-04-16 08:56:40
Gal Dievas buvo nusiteikęs žaismingai, kad viskas taip gyva, nuotaikinga, ir to dangiško gyvojo vandens apkrapinta gėlė stiebiasi, ir purslelis karvytė aukštyn ganosi, ir žmogus juokiasi...
Sėkmingai supoetintas ratas žemė–dangus. Ir apskritai viena skleidžiasi iš kito.
Įdomus posūkis (lyg atgalios į pradžią), kai akmuo (kažkas netikėto, neperprasto) prijaukinamas, paklūsta žmogui (ar pritaikomas jam). Nustoja augti, minkštėja, o paskui dulkyn viskas...
Pavadinimas tik pastiprina mintį, kad grūdai ne rudeninio derliaus – kitokie, tai būties krislai, mįslės... žmogaus duonai kasdieninei.
(Beje, pavasaris, o ir ilgas malimas gali kreipti į vaikysę, t. y. senatvę ir toliau į sodus).
Patiko garsų (skaidrios tylos, aidėjimo, augimo), vaizdo (formų) dermė ir tai, kas už siužeto.
---
Ne visi vienodai išmala. Pateikiau savo aptiktus grūdelius.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2018-04-15 19:42:19
Sumanus sutvėrėjo kūrinys, (bet jei iš minkšto akmens padirbo girnas -
miltai bus su akmenmilčiais), todėl ir akys pridulkėjo.