Esu ir tiek...
Saldaus lietaus ragavusi,
Mylėta...
Kai kvepia mėtų arbata,
Išmokus šokt
Lėtai…
Įmetus pinigėlį šulinin,
Kad pilnatim
Spindėtų.
Ir liūdinti,
Kai rudenį pasirenka
Rūkai...

Esu ir tiek…
Tarp nuotraukų pilkų
Prikaišiojus neužmirštuolių,
Akimirkas paslėpus
Buteliukuos kvepalų.
Verkiu? –
Na, žinoma, verkiu!
Bet kartais ir kvatoju...

Esu ir tiek...
Troškimais gyvenu!