Ar iš jungo išsprūstant belieka kada pasidžiaugti,
Kai drumzlė prie drumzlės, kol daina ir malda pasimiršta?
Pikiruoja svajonės lyg būtų jos numuštos paukštės
Ir po nuospaudų pirštinėm kliedi paglostymais pirštai.
Išsklidimas, trupėjimas – sprūsta jausmai iš po odos
Į tarpžmogišką erdvę – šviesos nuolat stingančią skylę.
Nugara trim diržais, nes kiauri nepripildomi puodai.
Tie, kas mato, neliudys. Tikiesi ir lauki? Jie tyli.
Be rodyklių paini suraizgytų interesų kryžkelė,
O dar velnias pažvangina smulkmę – perku ir parduodu.
Lyg patyčia, kai kaktą karščiuojančią skersvėjis gydantis lyžteli.
Ar skaičiuoji, kiek atspalvių pilko tarp balto ir juodo?
Tai išeisi? O kur? Kaip manai, kas tos vėjo nešiojamos smiltys?
Mulai, jaučiai, arkliai... Tie, kas būtį ir vilko, ir nešė.
Štai drumzlė prie drumzlės. Ar galėtum į kauburį vieną supilti
Visa tai, kas dalinta, auktota visai ne už siūlytą grašį?
Lauki mano baigties? Lyg kvėpuočiau aš tavąjį orą,
Lyg pavydi lietaus, kurs man prakaitą lipnų mazgoja.
Kiek takelių, takų, kai užgriaudėja dangiškas choras.
Į skaistyklą? Į pragarą? Dievas vieno nekviečia į Rojų.