Jeigu leistų pareiti, iš kur niekas negrįžta,
Tai norėčiau pareiti žibuoklių taku,
Kada pirmosios gėlės miškely pražysta
Žvaigždelėm dangaus mėlynų mėlynų.
 
Tai dainuotų upelis pavasario dainą,
Baltos plukės šnabždėtų tarp lapų žalių:
Jis pareina, žiūrėkit, svajoklis pareina,
Pro palinkusią ievą vėl kopia šlaitu.
 
Niekados nepamiršti man gimtojo sodžiaus,
Jo alyvų ir gluosnio, kur augom kartu,
Tik dabar juk nekaltas, kad akys taip godžiai
Geria grožį senolio Nevėžio krantų.
 
Ak balandis, pašėlęs klastūnas balandis,
Čia sugels naktį veidą šalčiu,
Bus diena, karštu spinduliu glosto ir brenda
Už manęs žibuoklėlių taku.