Dabar dažnai išgirstamas žodis. Keista, juo dažniau skamba, tuo, atrodo, reikalingesnis, be jo nebegalima apsieiti. Toks tiesmukas, tvirtai suręstas, nekeliantis jokių abejonių. Būrely žmonių kas nors jį pamini, visi pagarbiai nutyla – byla baigta, juo pateisinama viskas: nejudrus  gyvenimo būdas (o gal tingėjimas?), kvailystė, akiplėšiškumas, nepagarba aplinkiniams, kaltės, atsakomybės išsigynimas, netgi savižudybė.
Depresija!
Kilo mintis pažiūrėti į žodyną, ką gi jis iš tiesų reiškia – vartojamas toks vienišas, nuogas, karalius be palydos, be sinonimų pulkelio. Suprantamų, lietuviškų. Pamėginu apsieiti be žodyno. Gal tiktų vietoj jo silpnaprotystė? O gal į žvirblį iš patrankos – šizofrenija (paauglių pasaulyje paprasčiau – šiza, liga, kuria sergama iš pasileidimo, todėl tokius ligonius reikia ne gydyti, o mušti, kas ir daroma)?
Ne, šitos ligos netapačios depresijai, kažkokios varganos, tarsi nesuprantančios pačios savęs, aiškini, aiškini tokiam vargšeliui, kad jis durnas, o jis niekaip nesupranta. Depresija kitokia – išdidi, puikiai suprantanti, sugebanti išreikalauti sau pagarbą. Įdomu, nuo kokio žodžio kilusi? Presas? Spaustuvas? Žmogus prispaustas ligos, viską suprantantis, bet nieko negalintis padaryti? Jam, atrodo, net patinka būti tokiam išskirtiniam – įsivaizduoja, kaip pritiltų žmonės, išgirdę paskutines žinias apie tai, kas su juo darosi, ar net išeitį.
Ne, betgi čia kažkas ne taip, juk dalelytė de- reiškia priešingą veiksmą, mažėjimą, netgi išnykimą, – taigi būtų išlaisvinimas, paleidimas iš varžtų.

Dabartinės LKŽ paaiškina tris reikšmes: 1. med. prislėgta psichinė būsena. 2. ekon. gamybos smukimas, krizė. 3. geogr. žemo atmosferos slėgio sritis.
Štai tau, boba, ir devintinės – suprask, kad gudrus.

Ką daryti, jei pats prisigalvojai ar kas nors neprašytas pavadino tuo mūsuose tokiu dažnu vardu – džiaugtis ar liūdėti? Gal, manau, džiaugtis, ta dalelytė de- taip maloniai nuteikia, o ir medikai net liga nevadina, kažkokia būsena. Atsibos būti išskirtinei, imsiu iš tos būsenos ir išeisiu, o šiaip už tos depresijos, kaip už skydo, nepakaltinama.
Pamėginau išsiaiškinti priežastis, ją sukeliančias – visi šaltiniai vienu balsu ulma: stresai, stresai, stresai... Taip ir maniau – dabar visi šunes kariami stresams, tik niekas protingai nepataria, kaip jų išvengti.
Štai, vien toks  tamsus, darganotas, užsitęsęs pavasaris ką reiškia, juk tai grandinė stresų, o nieko negali pakeisti. Pagaliau – kelios paskutinės dienos stojo  saulėtos, šiltos. Galas stresams! Kur tau! Šią naktį, pačiam įmigime, kad ims trankytis perkūnas, kad užkauks bent pusės mašinyčių kieme signalizacijos, kad užpils liūtis tuos kilimus pirmųjų pavasario žiedų, žirginių, drugelių, parskridusių paukštelių,  užplūdusius interneto socialinių tinklų ekranus! Stresas! Ir dar koks! Tris kartus atgrįžo!
Vos atsispyriau pagundai įjungti kompą, pažiūrinėti tas gėlytes, vabalėlius, paukštelius – bene nusiraminčiau. Bet baisu, o jeigu trenks į mūsų namą? Sakė, kad jau sykį yra trenkę… Netiesa, kad perkūnas du kartus į tą pačią vietą netrenkia. Ne tik perkūnas, ir bet kuri nelaimė kartais ima ir patyko toj pačioj vietoj. Štai mano draugę toj pačioj perėjoj, degant žaliam šviesoforo signalui, partrenkė mašina, vėl sulūžo kaulai. Ir dar taip ne laiku, baigiantis asmens tapatybės kortelės galiojimo terminui. Tris naktis nemiegojo iš rūpesčio, juk jos užvaduoti niekas negali, reikia jos nuotraukos, jos parašo. Yra sviete gerų žmonių, nuvežė su invalido vežimėliu, o ten nuo gatvės į pastatą aštuoni laipteliai! Įvažiavimo rateliams nėr! Nors verk! Vėl pasitaikė gerų žmonių, užnešė nešte su visais rateliais, įvežė pro vienas duris, pro antras, o pro trečias netelpa. Nors verk! Pravirko.
Yra bėda, yra roda. Matyt, tai įstaigai tokią problemą tenka spręsti ne pirmą kartą – persodino ligonę ant kėdės, įnešė. Pratilpo! Betgi stresų kiek. Raminu, kad galėjo blogiau būti, ta perėja galėjo būti lemtinga. Kai sugysi, tuo maršrutu nebevaikščiok. O jei su vežimėliu teks ilgiau padraugauti, visur vežiokis kirvuką (mačiau reklamą, Senukuose jiems akcija), kur nepratilpsi, prasitašysi.
Susijuokė. Bet Depresija, manau, vis tiek garantuota. O gal vadinti Presija? Neatpažins ir nepristos.
Ir aš susijuokiau, bet tai buvo juokas pro ašaras, nes tai yra liga, kokios nė priešui nelinkiu, o stresų gyvenime tik daugėja, daugėja...