Buvau pamiršusi, jau seniai. Ir negalėjau ilgėtis to, kas pamiršta, bet negalėjau ir išeiti neatsiminusi, tarsi neatidavusi skolos tiems, kas  dovanojo man dainas. Nuoširdžiai, nieko neprašydamas už tai, kas apima visą esybę ir nusiveda į praeitį, į tai, kas nepaaiškinama žodžiais, nepavaldu logikai, nepaklūsta ideologijai, neįrodoma, kaip teorema, o tiesiog yra, gyvena – skaidrus, žėrintis spalvom krištolo rutulys, be aštrių briaunų, nežeidžiantis, užvaldantis ir tampantis savu. Jau ir mano  paliestas, ir mane palietęs. Jau mano. Jau priklausantis man ir niekas nebegali mūsų išskirti.
Kodėl atsiminiau būtent šiandien, kai pavasaris turėjo atnešti džiaugsmą, o atnešė tik liūdesį, neviltį, gėlą? Pakilau rengtis – eisiu į saulėtą pavasarį mieste, bet priėjusi prie durų nesiryžau jų atverti – durų iš vieno kalėjimo tarp keturių kambario sienų į kitą – mažučių kiemelių kalėjimą tarp daugiaaukščių namų, dar taip neseniai statytų, bet jau trupančiom sienom, kuriuose stovi kaip įkalinti medeliai nubrozdintais kamienais ir liūdi, nenumaldomai liūdi. Nuteisti stovėti. Nuteisti liūdėti. Nes negali išeiti, nes negali apsiginti ir nedžiugina tai, kad išliko gyvi, kad sunkiai, varganai atlaikė miesto agresiją, ūgtelėjo ir dabar begydo žaizdas. Aš bent galiu išeiti, sugrįžti, neišeiti.
Neisiu. Šiandien esu nepaguodžiama. Neturiu ką pasakyti miesto grindiniui, namams, berželiams. Niekas nelaukia manęs, o ir aš, žinau, nieko nebesutiksiu, kas pasakytų žodį man ir kam aš pasakyčiau žodį. Svetimi. Aplink svetimi. Žmonės, svetimesni už namus, įkalintus berželius, išsiklaipiusį gatvės grindinį.
Taip nenumaldomai noriu dainuoti, taip, kad griebtų už širdies, kurią nors paprastutę dainą, atėjusią drauge su manim iš vaikystės, jaunystės, iš tų laikų, kai dar žmonės dainavo žmogui, o ne žiobčiojo scenoj, vaidindami, kad dainuoja. Dainavo vieni, sau, dainavo drauge, girdimi ir girdėdami dainuojančius greta, dainavo džiaugsmą ir skausmą – viskam buvo tinkama daina. Dainavo miškui, laukams, upelei, auštančiam rytui, vakarui. Dainavo... Nes negalėjo nedainuoti.
Tyliai, atsargiai savo nuo senatvės ir tylėjimo gergždžiančiu balsu pamėginau:
 
Ko liūdi , berželi, ko liūdi,
Ko verki nuleidęs šakas...
 
Ir pravirkau. Susirangiau sofos kertelėj, įsijungiau TV, o iš ten atskambėjo daina – rusiška, „zadūševnaja“. Per bekraščius laukus atskambėjo, tik trikdė jos skambėjimą kinkinio ratų girgždėjimas. Tai buvo filmas iš mano jaunystės – kiek daug jų, tokių, matyta, kiek daug tokių dainų girdėta filmuose apie kolūkinį kaimą. Ne todėl, kad toks gyvenimas buvo. Todėl, kad tokius filmus, kokius reikėjo, kūrė, o mes, vaikai, paaugliai, juos žiūrėjom ir kažkas mus jaudino, žavėjo. Dainos. Tik šiandien supratau, kad jaudino ne per polaidžio purvynus arklioko traukiamo vežimo girgždėjimas, ne skurdas kaimuose ir svajonės apie šviesią ateitį, o daina. Tik daina buvo tikra, ne šiandien, ne po revoliucijos sukurta, o atsinešta iš tolimos tolimos praeities drauge su išdainuota tautos kančia, rūpesčiais, šventėmis ir svajonėm.  Nesvarbu, kokia santvarka buvo, bet kurioj ji vargo žmogui buvo tokia pat ir prie „caro batiuškos“, tokia pat dabar, o išsvajotos šviesios ateities kaip nėra, taip nėra. Kiekviena karta savaip gludino dainą, įrašė savo kodą. Manydavau, kad galima pražudyti žmogų, bet negalima sunaikinti dainos. Deja. Įrašinėdamas dainą šių dienų dainininkas nemato akių žmogaus, kuriam dainuoja, o miesto triukšme ausinėmis užsikišęs ausis jaunikaitis dažnai nežino nei kas, nei kokia kalba, nei apie ką  jam  dainuoja. Ir ne daugybė žmonių, jų kartų, mūsų laikais kuria, gludina dainą – keli bendraminčiai. Gal todėl dabartinės dainos tokios nebeilgaamžės?
Daina – vienas iš žmoniją vienijančių veiksnių, jai nesvarbi tautybė, kontinentas, žmonių odos spalva, atitariantys instrumentai, jai svarbu pasakyti ir būti suprastai.
Prieš daugelį metų pasitaikė eiti pro mūsų miestelio mokyklą. Išgirdau dainuojant, užsukau. Vyko kažkoks renginys. Kaip tik tuo metu, kai sustojau salės tarpdury, į sceną lipo susikaupusi, graži, jau nejauna moteris su vešlia kasa apie galvą. Gal kad kasa buvo sunki, moteris laikė galvą išdidžiai pakėlusi, lukterėjo, kol nurimo salė, o tada baltarusių kalba pasakė: „Tai daina, kuri  ne vieną šimtmetį  jungia mūsų gyvenimus. Išgirskim.“
 
Bėlyj aist lėtyt
Nad Polesjem, nad bėlym žnivjom...
 
Neatsimenu visų žodžių, dainavo baltarusiškai, bet dainon buvo tiek daug sudėta, tiek daug joje išgirdau, kad ir dabar negaliu pamiršti – melodijos, nepakartojamo balso tembro, dainininkės žvilgsnio į mus, kiekvieną. Aniems laikams tai buvo drąsu, bet dainos į bylą neįsegsi.
Nutilo daina lietuviškam kaime. Nors triukšmo, vadinamo dainomis, tikrai girdime daug, bet tokią dieną, kaip šiandien, kai esu nepaguodžiama, bent per radiją paieškau Veronikos Povilionienės ar Zitos Kelmickaitės balsų. Kas jas pakeis?