Santrauka:
Kai nyku ir tik lauki saulės patekėjimo.
Nelauk manęs
prie seno sodo vartų.
Ten jau išnykę
netgi mano atspindžiai.
Seniai nusiyriau į kitą
krantą, kur
obelų žydėjimo nebėr.
Tik gluosniai rymo,
nuo vienatvės susilenkę,
sutirštintame nesaldžiam rūke.
Kartkartėmis priklysta paukštis,
panoręs širdies
giesme į jų kamienus atsiremt.
Nelauk manęs
prie šulinio nusekusio.
Nuo metų skilo jo
pilkasis rentinys.
Pažadais grįsti takeliai
usnimis užžėlė.
Jais nepareit ir pas mane
tau neateit.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2018-04-09 10:56:01
Reikėtų dar truputi paredaguoti, o šiaip patiko mintys