Laikas lekia žingsniais greitais,
tu neatsilikdama kartu su juo,
kopei į viršų – leidiesi žemyn
laiptais, nebodama –
pavasaris, vasara, ruduo.
Taupiai atmatuoti jie vienodai –
skirtingai suvokei jų prasmes –
kodėl jis ateities nenurodė –
pasiglemžė bevertes klajones.

Kuriantis, viską naikinantis laikas
leido užgimti gyvybei trapiai –
deja, paliktas šapelis menkas –
nešamas klajoklio vėjo pakeliui...                                 
Baugiai negailestingas ir pilkas  
lyg upėje drumzlinas vanduo,
atėjo pavasaris ar bus gaivus takas –
likimo scenoje – epizodinis vaidmuo.