Gal bus gaila kažko, ką prarasti suspėjom,
Gal bus gaila, kad radom kituos per mažai.
Bet labiausiai gailėsim gyvenimo vėjo,
Nes palinkę sustingsim, neošim beržais.
 
Akmenim po to tapsim...
Kieti bei nebylūs
Mes stovėsim prie kelio stebėt, kaip eini
Prisiskinti gal žemuogių bundančio šilo,
Nusipraust gal rankas skaidriame vandeny.
 
Viskas gims ir numirs gal šalia, gal virš mūsų...
Po mumis –
Nuolat žemė puri ir juoda
Arba smėlis, kai vėjas tas pats smiltìs pusto
Ir uždengia akis lyg migla, lyg pluta.
 
Nors vis tiek. net akli, mes žingsniùs dar pajusim –
Tas, kas eina, kas bėga, net šliaužia – judės.
O ir skrydį girdėsim –
Kvėpuoja uždusę –
Gal pasiekę kažką, gal pasiekt tik žadės.
 
Ir išmoksim kitaip mes įvertinti tylą,
Ir gyvensim be tikslo, šviesos, ateities.. .
.................................................................................
 
Bet neliksim išties  
Tik kieti bei nebylūs,
Nes dėl likusių širdį mums nuõlat skaudės.
 
2018 m. balandžio 6 d.