Iš nuvilnyjusias jaunystas – to gaivaus pavasarią, saulatas vasaras lyka mudri prisminymai. Anys nedyla, smilksta  kai durpynai, sūkelia kelionių alkį. Kalionijų platybes, miškai, miestų bokštai, žmones moja ait, važiuot skersai, išilgai par vysų Lietuvų. Knieti tūkstunčią  ažerų kraštan – Aukštaityjan, kalvom nubarstytan Žemaityjan. Rūpi apsdairyt  pa Suvalkyjas bekraštes lygumas, bokštan inskorus padabot in Dzūkyjas saulai degunčias pasūpuonių pušų viršūgalves. Žilasei sanelis Nemunas veda pre gražiosias Baltyjas jūras. Atsgūlys šiltuos smelynuos akim ganai kamuolinius debesis, stavėdamas in gūbrią tėmyji , negali atsdabot: oras vyrpa, pasišiaušį bangas glebesčiuojas. Pa atainunčią vakarą sparnais rundina saula , bliūkšdama , dungun svaida paužulnias dzydas , galū gali nusėda pasilsėt gilian melsvan undenin. Čiupinėjunt gintarą šmatelį, pylnų slaptyngų būrtų, mintys kai sapni teka liuosiai. Žuvėdram rypaujunt , neturi kur dėtis, stvarsta ilgesys, gali išklausyt sava spavednį.
     „Graži tu, mano brangi tėvyne, šalis, kur miega kapuos didvyriai...“ – neperdedamas, Adomą ir Ievas ūturku raše tautinią atgimymą dainius Maironis. Niekur pasauly nerasi takio aukštą dungaus, a in žemes, kur tik pasisuksi – visur gyvena didyngas praities darbštūs, valyvą būdą, vaišyngi paskutyniai Europas pagonys, veliausiai prijėmi krikščianybį. Pergalas varpai skambėja, kai kumpanyjaj su Didžiuoju Vytautu anys buožem  suskalde kryžiuočių galvas. Caryzmą čėsais linciūgais surakinti, beteisiai pakūtnykai, baudžiaunykai ir knygnešiai varyti in meškas. Pa untrą pasaulynią karą kimšti gyvuliniuos vagonuos, pakely barstyti. Daugelią žmanelių  - vergų, laikytų spygliuotų dratų brūzgynuos, taigakirčių kaulus apydinge balta Sybirą marška. Šytas sielvartas nygdi nesbaigs. Amžinoja šviesa tegu jiem šviečia. Kryžiai budėkit!
     Šimtmečią Letuva, amžina Vaidilūte pa Vėžią ženklu. Švelnus Tava vardas, Tevyne. Ir vargas Tava gražus. Švintųjų smūtkelių delnuos Tu gyva. Kraštas, permerktas krauju, nūstveria sielas striūnas, priverčia skambėt, pazdara švintu, niekuo nepamainamu meili viskam kū aplink matai ir girdi.
     Keliai – cekavi ir rūpestingi žemes matūlas pasiuntiniai pakrykusiam vaikui šnabžda: „Braliūk, nesiskūbink, sustok, padabok, atspūsk, neieškak laimes kitur, ana čia.“
     Plačiai atlapotam akim dairais, keli runkas dungun, aini pra namus da kai kur su sanybiniais stagais, akmenyniais pasėstais, apkaišytais pinavijų darželiais, atstatamais dvarais, tikiunčių runkam sumūrytais Devūlią namais su dungun inverptais bokštais. Girdi varpas dejuoja , muset neša gerų navynų, kelia svaigulį, šaukia švesion, gražion viltin, kelionei melsvuos toliuos. A gal anas moja žmogui, išeinunčiam in kalvelas didžiojan tylon... Kol širdis kriūtynej plaka, tegu kojas neša talyn, a lūpas kartoja: „Kokia graži mūs Žeme“!
     Nuklydus kvapniais didžiamiškiais – sanom giriam, ar su irklu runkase, čelnai, kai šaudyklai staklase, nardunt pa ažerų meldynus, šviesiasparnes vasaras saulėkaitaj ar sutemus, gali surinkt insmylėjusių lakštyngalų išbarstytas meliodijas, nejunti kaip pamiršti vysą pasaulią bėdas. Švintais žodžiais vadini  miškus – draustinius, kur čėdyjamas kožnas šakas pre žemes nulaidys medis, nešdamas anū čėsų gyrias aidų. Daug kū slapia gyrias, kur žiojėja samanam apžėli bunkeriai, kur žemen sunkias nekaltas kraujas, kur uogas ir grybai , gojų, paežerių peizažai, gūdūs raistai ir laukymes, kur saula ir oras iš akių išplauna paklydusius prabėgusią čėsą šešėlius, iš širdies – iškerojusias pagiežas šaknis. Beklajodamas sutiksi akmenis – mūs gimtosias aplinkos palydovus. Yra takių, katrie makyna kaip raikia gyvint, juos Mokais vadyna. Motkės čėsais daug akmenų sukišta  pamuraukasna, gerai, nauji iš pa žemių vis linda.
     Gera dabot in pašniom apkaišytus laukus, žinot, kad auga duona, dyrbdamas nebūsi alkanas, išejys pencyjan – nustūmtas. Neišverksi, neišdainuosi, gal tik ištylėsi tų gerūmų. Aidamas, važiuodamas Tėvynes keliais, akis paganai stirnų pulkeliu, kažną kur kinkuojunčiu briedžiu ar praskrendunčių gervių „trikampiu“. Būkit par mus gražieji Dieva sutverymai.
     Atgimymą čėsais pre gražėjunčių gyvenviečių, piliakalnių, kuronų pristatyta meniškų amžina atminyma ženklų – kryžių, stagastulpių. Anys puošia kryžkelas, kapines, aikštes, bažnyčių švintorius, byloja: žmagau, sustok, nusimk kepūrį, pamyslyk, jeigu motyna išmoke – persižegnak, atmink, tu čia tik svečias. Tegu likymas būva nuolunkus tiem, katrų runkas padeda kvietkų pre paminklų , išreiškiunčių didžiųjų  viltį.
     Nešdami savas sugalvotas maldas, žodį myliu, užliptum in piliakalnių – tautos liūdinykų, anot patrijarka Jona Basanavičiaus, kur sutvirtėja letuviškūmas, iš kur tolaliau matas, vaiskesnis dungus, čystesnis oras, kur protevių vėjas šaukia: „Čia jūsų žemė, jūs mūsų ainiai, tai būkit mūsų verti...“
     Iš senybas tūrim kelias sostines, verta ti pabūt. Vilniuj ažeit Pilies gatven, Signatarų naman, kur 1918 metų vasario 16-tą dvydešims vyrų pasraše Letuvos Nepriklausamybes Aktų.  Suvirpės širdys maloniu tautišku onaru.
    Brūngus žmagau, gal sunkūs mana žodžiai, ale savam rudeny sakau: vyskas ko raikia, tai gimtei Letuvoj. Kol gyvastes laikradis tiksi, dienas žyba, stvarstykim lykusį čėsų. Sarmata neapkeliaut gimtosias šalalas, nesustykt svetavų žmanių. Kol žeme nešioja, kol strimpiam, duokš runkų, atverk sava nerimų, mintis, nepavark, nenutilk, ainam. Padabok Tevynes kraštuos ir tava kriūtyne prispyldis gilesniais gimtosias žemes jausmais. Su vėją dūsavimu atplūs naujas čia ainunčių ar šimtus metų ėjusių mintys. Tadu lyg sopulią mylėsima  sava sanelių apdainuotų gimtų žemį, jos laukus, kalnalius, kuronus, jos dainas, padavimus, pasakas. Sava širdyse jai vainykų pynsma. Rytmečių saulūtes palaiminti, vakarą žarose paskindi, apskabynsma sutiktus kely. Mes jiem, anys mūm linkėsma gerūmą.