Tarp alfos ir omegos

Jei tylėjimas auksas – tyli.
Jei sidabras – suskamba eilėm.
Šitaip tyliai čia plaukia upė gili,
Čiulba ievų pakrantės giesmėm.
 
Tu tyli, aš kalbu ir juokiuosi.
Tu tyli, kažkodėl aš verkiu...
Jausmą tylų seniai jaukinuosi
Ir į upės gelmes vis neriu.
 
Ar išmokysi plaukti, neskęsti?
Su savim, su daina, su gelme?
Plaukt, gėlėtą pakrantę atrasti
Ir išbristi su žodžiais – Eime...
 
Čia ta mūsų pakrantė svajų,
Čia namai, pilni meilės ir juoko.
Prisiminki, čia buvom kartu,
Kai pavasarių tūkstančiai sprogo.
 
Gal prieš daugelį metų, o  gal,
Gal šiąnak susapnavom kartu?
Gal pasuksime laiką atgal
Ir suprasim, ko ieškojom abu...
 
Aš Tavy – tylos aukso vertės.
Tu – sidabro upelio čiurlenimo.
Neišbrauksim natos, nei raidės
Iš omegos ir alfos gyvenimo...
 
2018-04-06
ruduo

2018-04-06 13:24:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2018-04-09 11:07:24

Mielos eilės, tik jei jau rašote klasikiniu stiliumi, reikėtų kiek pakoreguoti (kirčiavimas ir  skiemenų skaičius turi atitikti)

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2018-04-08 14:07:34

Puikios eilės...Norisi skaityti ir skaityti...

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-04-06 14:38:59

Labai patiko, mielos eilės.