Į emocijų kalno viršukalnes kylu,
Tik viena aš žinau jų spalvas,
Ten, kur saulė arčiau nei iš žemės sužiūra,
Ten, kur debesys virsta laivais ir išsiskleidžia burės.
Mano sielos miražai ir saldūs, ir sūrūs,
Kartais kartūs, kas skrydį supras.
O, kad skristum, reik plunksnas kedenti
Ir sutepti išskleistus sparnus.
Stipriam vėjui papūtus, į manąjį petį
Reikia atramos, reik atsiremt.
Nes kitaip subyrėsi į šipulius 
Ir jau sunkiai tave kas surinks.
Kaip dykynėje saulė iš smėlio
Paskutinį lašelį sugers.
O tada tarsi lapas iš gelstančio rudenio
krisi žemėn ir niekas tavęs nepakels.
Tad nelaukiu jau šėlstančio vėjo,
Tylų šnabždesį noriu girdėt, švelnų dvelksmą
Lig liepų žydėjimo prie širdies prisiglaust
Ir tylėt.

2018-03-28