Ak, kokie vieniši šiandieną tavo gluosniai,
Tik kartais vėjas bando juos savim raminti –
Tarsi norėdamas išpūsti sunkią mintį,
Lengva ranka šakas nusvirusias paglosto.
 
Bet tai – vėluojančio pavasario derybos,
Iliuzija, kad ir apniukus būna šilta.
O juk išties net medžiai gali nusivilti,
Kai žemė dar žiemoja jų šaknis sugnybus.
 
Ne danguje, delnuos tu šilumą pajausi,
Ne saulės spindesy – juk bus juodi šešėliai...
..............................................................................
 
Tik basomis išėjęs, gal suprasi vėlei,
Kodėl ant ilgo baslio užmauta kaliausė.
 
2018 m. balandžio 5 d.